Šio įrašo pavadinimu noriu pasakyti, kad tokių naujienų šiame bloge turbūt bus gerokai daugiau, nei džiūgavimų gavus finansavimą. Tokia jau ta realybė - finansavimą gauna, geriausiu atveju, koks ketvirtadalis ar penktadalis parašytų projektų. Nežinau, nuo ko priklauso - pasiseks projektui, ar nepasiseks. Netikiu, kad tai vien pažinčių klausimas, nors, esu tikra, kad ir jos čia atlieka savo vaidmenį. Ko reikia vienam ar kitam fondui, kas lemia taip arba ne - štai klausimas, vertas jei ne milijono, tai bent keleto tūkstančių. Tų tūkstančių, kuriuos matėm kaip savo ausis.
Šį kartą atidėto iki kito karto projekto likimas ištiko „Tekstų“ modulio plėtrą. Šis projektas jau kurį laiką merdi ir jam dabar reikia kažkokios naujos ugnies, impulso, kuris viską išjudintų ir įsuktų. Finansavimas būtų suveikęs, kaip impulsas - kai yra pinigai, nori, nenori turi juos išleisti projekto veiklai. Tačiau pinigų nėra - Kultūros ir sporto rėmimo fondas neskyrė paramos. Todėl klausiu savęs ir jūsų, ką daryt, kad tas projektas pajudėtų? Aš, asmeniškai, nebeturiu jėgų ir laiko jam, bent jau ne dabar, bent jau ne artimiausiu laiku. Vieną dieną - kartoju sau - vieną dieną… Bet ta diena kaip neateina, taip neateina.
Gal kas pažįstate kokį rašytoją, kuris sutiks savo knygą neatlygintinai publikuoti internete? Pasidalinkite informacija - gal tai bus impulsas nors truputį pradėti judėti…

Liepos ketvirtąją “Kitoks varniukas” atšventė savo ketvirtąjį gimtadienį. Apie pačią šventę nedaug žinau, nes negalėjau joje dalyvauti tą dieną. Taip jau yra, kad liepos 4-ąją gimė ne tik “Kitoks varniukas”, bet ir vienintelė mano dukterėčia ir krikštadukra. Tik skaičiau, kad vaišino keturiais tortais su keturiomis žvakėmis (Karlsonas būtų sužavėtas) :).

Kiekviena organizacija, kaip ir šeima, aplinkiniams yra tarsi ledkalnis su matoma viršūnėle ir didžiuliu luitu visko, kas po vandeniu. Tik ledkalnis yra ledkalnis, o organizacija – gyvas organizmas, kurį sudaro gyvi žmonės su savo lūkesčiais, požiūriais, įsitikinimais, tikslais ir vizijomis kaip tuos tikslus įgyvendinti. O jie būna skirtingi. Labai skirtingi. Tada prireikia tolerancijos, gebėjimo pažvelgti į situaciją kito akimis, prireikia abipusių nuolaidų, pagarbos, pasitikėjimo ir didelio, labai didelio noro išlikti ir išlaikyti. Kiek daug žmonių jau praradome, ir kiek dar bus prarasta dėl šio bendravimo kompetencijos trūkumo… Kaip ją įgyti, užauginti, ar tai apskritai įmanoma?.. Galų gale, yra tų žmonių, ar ne? Ne karo metas - vieni išeis, kiti ateis. Taip net patogiau, nes naujieji nepatyrusieji kaip maži varniukai – galveles sukioja, karksi. Į taktą, į toną, į… Ir aš buvau tas varniukas, oi, kaip buvau :). Senstant kaklas sustabarėja - ataugos, osteoporozės ir kitokie reiškiniai - nebepasukinėsi taip mitriai ir spėriai kaip anksčiau… mintyse vis dažniau iškyla Narajamos kalnas.

O juk buvo ir gražių dalykų – pirmoji rašykų knyga, susilaukusi daug dėmesio kultūrinėje žiniasklaidoje, visos ir visokių atspalvių PaRaštės, skaitymai Giruliuose, baidarių žygis Lakaja ir Žeimena, Rimšiškių žiemos žibuoklės, Karačiūnų Žemuogės ir Motiejūnų Teatras… Projektų rašymo kūrybinės kančios, pergalės poezija ir įgyvendinimo proza. Taip, gero buvo daugiau nei blogo.

Liūdnai optimistiniai senos varnos pamąstymai prie žvakutės be torto. Karrr…

P.S. Ar reikėjo apie tai rašyti? Ar korporaciniame bloge turėtų būti tik propaganda, reklama ir organizacijos skleidžiamo “absoliutaus gėrio” deklaravimas? Ar organizacijos bloge gali būti rašoma apie problemas, apie skaudulius ir kitokias erezijas? Nežinau. Tik galvoju, kad šis korporacinis blogas yra KITOKS. Todėl ir parašiau.

Tik norėjau pasakyti, kad tortas buvo. Tik ne vienas su keturiomis žvakutėmis, o keturi, kiekvienas su viena žvakute.
O kad jau prasižiojau, tai užsiminsiu, kad dar truputį apie varniuką gimtadienio proga rasite Vidmanto asmeniniame bloge. Jei įdomu.

Nežinau, ar toks tortas tikrai bus, bet mes jo nusipelnėme - šiandien „Kitokiam varniukui“ sueina 4 metukai. Gaila, kad negalime jūsų visų pakviesti į didelę puotą - per maža dar varna esame dideliems gimtadieniams, tačiau dovanas vis tiek priimame.
Man, asmeniškai, keistoka matyti tokį mažą žvakučių skaičių - atrodo, kad Varniukas gyvuoja jau nuo senų senovės. Juk tiek visko padaryta - veikia bent 3 kūrybinės svetainės, organizuojami kasmetiniai renginiai, leidžiamos knygos ir vykdomi visokie kitokie projektai. Daug nuopelnų, kaip keturmečiui.
Nors, tiesą pasakius, viskas prasidėjo jau tada, kai apie Varniuką dar niekas nė negalvojo. Kadaise buvo tokia svetainė www.kitoks.lt (ten dabar gyvena informacinis organizacijos puslapis), ir jos „dukterinė“ svetainė rasyk.kitoks.lt - kartu su kitokiais įdomiais, bet iki šių dienų neišgyvenusiais projektais. Paskui viskas augo augo ir augo tiek, kad prisireikė Varniuko. To, kuris net neturėjo vadintis varniuku. Ir rašyk.lt augo, kol tapo tokia didelė, kad prisireikė jos „vaikučių“ - pertraukos ir pishitevse. Ir vis dar auga - kas ten žino, ko sulauksime kitamet.
Bet kitamet prasidės nuo rytojaus, o šiandien mes švenčiame. Keturi metai… Dar du ir eisime į mokyklą.

Šitas blogas jau gyvuoja 2 mėnesius. Sveikiname save su šituo mini jubiliejumi. Taip, 2 mėnesiai yra labai mažai, bet vis tiek, gera pradžia - pusė darbo. Jau turime 39 įrašus ir 76 komentarus.
O to mini jubiliejaus proga norėčiau paklausti tų, kas skaitote šį blogą (aūūūū, ar kas nors mus skaito???), ko, jūsų nuomone, jame dar trūksta, kokios informacijos dar norėtumėte iš mūsų ištraukti arba kokių idėjų turite dėl šios vietos tobulinimo ir darymo vis įdomesnia ir įdomesnia.
išsiliekite komentaruose, labai prašau. visi pasiūlymai, pageidavimai ir kritika laukiama ir už jokius pasisakymus su jumis nebus susidorota (mes dorojame tik spamerius ir necenzūros mėgėjus).