Kūrybingas blogas kovo 11-ąją švenčia besipjaudamas dėl komentarų. Gražu. Bet gal jau užteks? Bandau kelt baltą vėliavą ir sugrąžinti blogą į ramią jo tėkmę.
Šiandien kovo 11-oji ir šiandien svetainėje rašyk.lt baigėsi literatūrinis konkursas „Myliu tave, Lietuva“. (Ne)tyčia teko sudalyvauti šio konkurso komisijoje, tad prisiskaičiau tekstų, deklaruojančių, kad jų autoriai myli Lietuvą. Tačiau beskaitydama juos, supratau, kad dauguma autorių temoka atkartoti šablonines frazes apie tėvynę, vietoj to, kad papasakotų apie savo meilę ar nemeilę, savo patirtį. Nejaugi mums taip sunku apie Lietuvą kalbėti be štampų, be patoso, tiesiog nuoširdžiai ir asmeniškai? Skaitant tekstus, man atrodė, kad meilė tėvynei daug kam yra kažkas išmokto iš tėvų, senelių ar Maironio eilėraščių, o ne tai, ką patys jaučiame.
Kritikuot lengva - pati nesugebėčiau parašyti kūrinio tokia tema. Šių jausmų dar neperpratau savyje, todėl apie juos kalbėti nemoku. Todėl dar labiau džiaugiuosi, kai atrandu tokių, kurie moka. Kai kuriems autoriams pavyko kalbėti apie tėvynę kitaip, neperspaudžiant, nekartojant banalybių, kūrybiškai ir įdomiai. Jiems pavyko atrasti kažką naujo ar taikliai papasakoti kažką seno šia tema. Štai, komisijos nuomone, geriausiųjų penketukas šios dienos skaitiniams ir apmąstymams:
1. Evelina Zenkutė „Apklausa“
2. mergaitė ir kareivėlis „Senelis“
3. mergaitė ir kareivėlis „Lietuva vazonėlyje“
4. Pulsas „Sapnograma Lietuvai“
5. Pažymėtas Langelis „Sapnuoju kartais“