“o del tu “dejonės apie “akmenis po kaklais”… mielieji, jei jau taip blogai” tai isizeisciau ir dar kaip. pati gi, kati, isizeidi, kai kas nors neigiamai ivertina tavo kuryba :)” - nepagavau, kaip susijusios citatos su “neigiamais vertinimais” - praslydai šonu, majestai.

O dėl neigiamų mano kūrybos vertinimų… matai, aš skiriu kritiką tekstams nuo asmeninių puolimų. Tikrieji Kritikai kaip vilkai sanitarai - sudrasko tuos, kuriems neskirta išgyventi. Juos gerbiu ir visada kai būna galimybė atiduodu savo tekstus jų teismui. Bet būna pasiutusių vilkų, kurie kandžioja tik tam, kad kandžiotis. Tokius apeinu. Jei tik būna įmanoma. Jei ne, kandu pati. O dar būna šakalų (koks populiarus gyvūnėlis paskutiniu metu :). Bet tai jau ne vilkai, todėl apie juos nekalbėsime.

o nelengviau butu tiesiog penkta etapa pavadint ne publicistinis straipsnis, o ese?

ir parkiu maziau ir moksleiviams lengviau. nes, jei as buciau moksleivis ir pamatyciau tokia tema, tai tikrai sutrikciau ir net noredamas dalyvauti tikriausiai mesciau sita nesamone.

kita karta dar liepkit koki kursini parasyt, vis tiek gi ateityje pravers, kokia nors siuolaikinio silogizmo metodo taikymas, ar dar kas nors.

linksma cia ziuriu.

o del tu “dejonės apie “akmenis po kaklais”… mielieji, jei jau taip blogai” tai isizeisciau ir dar kaip. pati gi, kati, isizeidi, kai kas nors neigiamai ivertina tavo kuryba

Ne išgalvoja, Mariau, o “apvelka” Kaip dizaineriai manekenes Pamatytum jas gatvėje - nėr į ką žiūrėt, o ant podiumo - princesės ;))

tik visi žinom, kad geriausi žurnalistai išgalvoja istorijas :DDDDDDDDDDDDD

matyt, kad kitaip - žodyje “fiksavimas” aš įžvelgiu kur kas daugiau autorystės nei Tu. Tavo nuomone svarbesnė yra aktualija, t.y. objektas, o aš manau, kad svarbiau yra subjektas, t.y. tas, kuris suteikia aktualijai formą - parašo straipsnį. Todėl kūrybiškumas (ne fantazavimas, o kūrybiškumas) yra viena iš esminių sąvybių, kurias privalo turėti žurnalistas. Tik jei grožinėje literatūroje kūrybiškumas yra tarsi… hm… fundamentalus, tai žurnalistikoje jis yra taikomasis, bet tikrai ne mažiau svarbus.

turbūt nesusišnekam, kitaip matom šituos dalykus. man atrodo, kad daug kūrybiškumo kaip tik kenkia straipsniui, nes straipsnis yra naujienų ir aktualijų fiksavimas, kuriame kūrybos yra mažoji dalis. ir geras žurnalistas yra ne tas, kuris yra labai kūrybingas, o tas, kuris tvarkingai, įdomiai ir palikdamas kuo mažiau savęs straipsnyje užrašo naujieną.

Surašei fragmentiškai, bet daugmaž teisingai, tik vis tiek neaišku, kodėl kūrybiškumas, išmonė ir minties lankstumas nėra pagrindiniai dalykai. Tai būtent ir yra pagrindiniai dalykai įvelkant aktualiją į skaitytojui patrauklą formą. Svarbi ne tik ir net ne tiek pati aktualija ar įvykis, o žurnalisto gebėjimas sudominti (o tam ir reikia Tavo “nurašytų” kūrybiškumo, išmonės ir t.t.). Nevykęs žurnalistas “sumaus” įdomiausią aktualiją, o geras padarys vedamąjį iš nieko. Tai kurioje vietoje išmonė? ir kūrybiškumas? Ar mes vėl viena kitos nesuprantame?

publicistikoje pirmiausia yra vertinamas naujienos aktualumas. straipsnis gali būti parašytas labai gerai, bet jei jis neaktualus - niekam neįdomu.
labai svarbus straipsnyje konkretumas ir detalės. turi būti aptarta viskas ir aptarta konrečiai, be jokių “vandenėlių pilstymų”. nieks neskaitys abstrakcijų ir pasvarstymų, nebent tai yra eseistika.
kitas svarbus dalykas - aštrūs kampai. jis turi pajudinti svarbias temas, apeliuoti į kiekvienam skaudžius ar svarbius dalykus, priversti skaitytojus susivienyti ar atvirkščiai - skaidytis į keletą grupių ir pasakyti - taip, tai gerai/blogai. jis turi išjudinti, patvirtinti ar paneigti asmeninę skaitytojo poziciją, kelti stiprias emocijas.
be to, yra tam tikri bruožai, būdingi straipsniui. pavyzdžiui, jei straipsnio pirmi du sakiniai neįdomūs - tai prastas straipsnis, nes skaitytojas pasirenka, ką skaitys, perskaites pirmąjį sakinį. taigi, pradžia yra lemiama dalis, kalbant apie straipsnio gerumą - ji turi smūgiuoti.kaip ir pavadinimas - jis turi pasakyti pakankamai, kad skaitytoją sudomintų ir nušviestų apie ką kalbama, bet nebūtų per ilgas ar nesklandus.
kas dar? niuansai - pvz. straipsniai dažniausiai dalinami į keletą dalių, kurių kiekviena turi savo pavadinimą ir savo potemę. taip išskaidomi į keletą temai svarbių elementų ir skaitytojas taip pat renkasi, kurie jam įdomūs, kurie ne. toks skirstymas reikalingas, kad skaitytojas išliktų susidomėjęs - teksto vientisumas dažniausiai kenkia publicistikai, nes eilinis skaitytojas ima nuobodžiauti.

bet kuriuo atveju, šie mano kriterijai yra labai fragmentiški. realiai straipsnio likimą lemia temos aktualumas, antraštė ir pirmas sakinys. paskui jau eina visi kiti dalykai.

čia, beje, kalbu iš patirties. teko parašyti nemažai straipsnių, kuriuos reikėjo “parduoti”. tad žinau, kas yra vertinama redaktoriaus ir kas svarbu skaitytojui.

Beje Pertraukoje nėra ir scenarijų skyrelio, bet jie publikuojami, ir niekas nesipiktino, kai vyko dialogo konkursas.

Dėl vertinimo kriterijų - iš esmės tinka tiek patys, tik gal kiek kitaip juos taikant:

Atitikimas užduočiai - ar reikia komentuoti? Ar TAI publicistika, ar ne?
Technika - yra aiški straipsnių struktūra. Net kelios struktūros, pagal kurias galima rašyti. Kalbos technika, kas be ko, labai svarbi - kaip valdomas sakinys, ar geras stilius ir t.t.

Originalumas - kaip interpretuota tema - viskas labai aišku - kaip autorius sugebėjo adaptuoti temą aktualijai, įvykiui, naujienai ir pan. - tam, kas ir yra publicistika.

Bendras įspūdis - na, čia jau redaktoriaus sprendimas - jama jis tą darbą, ar ne

“uk straipnsių vertinimas labai stipriai skiriasi nuo grožinės literatūros vertinimo - ten veikia visai kiti kriterijai, tarp kurių kūrybiškumas, išmonė ir minties lankstumas toli gražu nėra svarbiausi.” Nėra svarbiauia??? Nagi, Vilija, išdėstyk savo požiūrį į publicistikos vertinimą, nes jei žinai, kas nėra svarbiausia, matyt, žinai ir kas yra

… o skyrelį straipsniams sukursime, būtinai. Bet kokiu atveju yra šiukšlinė, kuri dar ir ne tokius žanrus suvirškina, tik rašykit

manau kaip tik ir reikia rašyt straipsnius reikia reikia

o koks čia skirtumas kaip juos įvertins nesusipratus komisija ( nu nu negi yra skirtūmas nū?)

“Pertrauka yra moksleivių kūrybos (kas nusprendė, kad vien tik grožinės?) svetainė.” - nusprendė tie, kas nesukūrė skyrelio straipsnių talpinimui. jeigu ketinama pertrauką plėsti ta kryptimi - džiaugiuosi, bet kol kas to nėra, taigi, publicistika kol kas nelabai įtelpa į pertraukos ribas.
man šitas žanro pasirinkimas yra ne mažiau keistas ir abejotinas, nei moksleiviams. žinoma, kiekvienas organizatorius tokius dalykus sprendžia savaip - vieni duoda kasdieniškas situacijas ir žiūri, kas iš dalyvių jas išspręs geriausiai, kiti - sukuria kuo sudėtingesnes situacijas, kad pažiūrėtų, ar kas nors išplauks, ar visi skęs. šis atvejis man panašesnis į antrąjį.
o kalbant apie išėjimą - ar nebaisu, kad jei tie, kuriems užduotis per sunki, išeis - liks tik vienas dalyvis, nes kol kas tik vienam dalyviui įtinka tema? turėjome jau tokios patirties rašykiniame prozos batle - jame neliko nugalėtojo. nejaugi tokios baigties norima ir čia?
beje, pritariu urod komentarui. kiek komisijos narių turi kompetencijos ir supratimo, reikalingo straipsniui įvertinti? juk straipnsių vertinimas labai stipriai skiriasi nuo grožinės literatūros vertinimo - ten veikia visai kiti kriterijai, tarp kurių kūrybiškumas, išmonė ir minties lankstumas toli gražu nėra svarbiausi.

gera ta užduotis, nepergyvenk,
tik dabar suabejojau dėl vertintojų kompetencijos :/
nu, gal susipras