Kai kas pasisakė, kad nemėgsta mergaitiškų eilėraščių, todėl tuoj pat imuosi labai vyriškų. vienam renginy vienas žmogus pasakė, kad vyrai, rašydami poeziją, bando ją suvokti ir išmąstyti protu. Tuo ji ir skiriasi nuo mergaitiškos, jausminės poezijos. Tiesa, tai buvo ne pagyrimas, o kritika - poezija ne tas daiktas, kuris gaminamas protu.
Po šios įžangos pristatau knygą. Kadangi ji nepavadinta, ilgai rinkau pavadinimą iš eilėraščių pavadinimų, kurių irgi nėra daug. Galų gale pasirinkau teksto eilutę „Keisti keistos kalbos žodžiai“. Taip pasirinkau, nes man pasirodė, kad autorius kartais žaidžia su žodžiais tiesiog kaip su gražiais objektais - akmenukais ar dar kuo, dėliodamas juos į piešinį. Kartais šie deriniai suskamba labai gražiai ir įdomiai, kartais, bent jau man, lieka visiškai beprasmiai.
Tai labai išmąstyti tekstai - atitinka vyriškos poezijos apibūdinimą, paminėtą aukščiau. Viskas turi prasmę, potekstę, tikslą - ne taip, kaip mergaitiškoje poezijoje, kuri kartais tėra skirta pasiguosti, kad liūdna. Net prasiveržiančios emocijos, rodos, yra logiškai suplanuotos. Tačiau nemaža dalis apmąstymų niekur neveda arba nieko naujo nepasako. Tiesog eilinį kartą atkartota visiems žinoma tiesa.
Išties man kiek netikėtas šios knygos mišinys - kartais, rodos, vien dėl grožio dėliojami žodžiai, kartais - vien minties poezija. Tačiau nei vienas, nei kitas stilius nėra išbaigtas - tai pritrūksta minties svorio, tai prasmės po žodžių sąskambiu ar, netgi, to paties sąskambio.
Reziumuojant, knygoje atradau tikrai įdomių dalykų, netikėto požiūro, idėjų, vertų apgalvojimo, tačiau neapleido pojūtis, kad visa tai yra dirbtina. Trūko jausmo. Ir, kaip prieš tai aptartoje knygoje - skonio, ryškumo, jėgos. O kai kurie tekstai tiesiog neišsirišo, kad ir kaip stengiausi. Taip ir liko keistų keistos kalbos žodžių junginiais. Autoriui taip pat tinka pastaba, kad tai ne knyga, o tik šūsnis eilėraščių. Iš jų palikčiau ketvirtadalį, pridėčiau daug neapgalvotos emocijos ir tada, keliskart ją apmąsčius, galbūt ir išleisčiau. Dabar - ne.