Na, kadangi pradėjau rašyt apie Šiukšlių Dėžę, nepasibodėsiu kalbėti ir apie jos turinį. Jei pirmasis buvo svarstymai, kas yra Šiukšlių Dėžė ir kokį vaidmenį ji vaidina rašyk.lt gyvenime, tai dabar - apie tekstus – jų kokybę, pobūdį, pagal galimybes stengsiuosi detaliau į vertinti, mano subjektyviu manymu, geriausius įspūdingiausius mėnesio kūrinius.

Taigi imuosi tikrai nelengvo darbo – kapstytis po Šiukšlių Dėžės turinį, bandydama ten atrasti perlų. Žinoma, kai imiesi tokio darbo – nebelieka nieko kito kaip nuoširdžiai atsiduoti šiukšlelėms. Ne blogo žmogus juk ieškai, o kažką gero. Turi apčiupinėti gal ir neužbaigtus, nepatinkančius savo forma, ilgus ir pan., kurių šiaip kaip laisvas skaitytojas giedrą dieną net neskaitytum. Tačiau – o gal?

Pirmiausia aptarsiu vadinamuosisu dienoraštinius įrašus. Pati aš jų anksčiau niekada neskaitydavau, tačiau kuo daugiau skaitau, ir… visokios mintys mane apninka. Gal mes perdaug juos nuvertiname? „Į dienoraštį!”– skelbiame verdiktą. Kuolas. Mirties bausmė. Tačiau šitas žanras, gal ne toks populiarus kaip kiti, egzistuoja – ir pilnomis teisėmis – dienoraščiai yra spausdinami periodinėje spaudoje, leidžiamos knygos (Alfonsas Nyka-Niliūnas „Dienoraščio fragmentai“).

Š.D. skelbiami „dienoraštiniai“ tarsi afektiniai refleksijos kondensatai. Dienoraštinių įrašų pobūdis – jausmai (Almighty „Ledinė ašara“), žinutės (Silver Rain „Svajonė“), prozos bandymai (paranoid_android „Ponas transas. pirma dalis ir kt., Katulis „Ne šiandien.“), fantazijos (Eseistas „Fantazija iš Winap‘phon‘o“), trumpi niekur nevedantys pamąstymai (Rima Rimaitė „Didybė“), įspūdžiai apie knygas be jokios užuominos į tai, kas yra recenzija, etc. Dažniausiai neišpildyti iki visumos, o egzistuojantys kaip blyksnis, kaip nuotrupa, priartėjantys prie impresijos (Betty „Suoliukas“) ar miniatiūros… Taip, visuma dažnai būna prasta arba vidutinė, bet tarsi smulki žuvelė sužybsi gražus sakinukas: „Bet sustabdykite mano širdį“ (Katulis „Sulaukiau), „Tavo plaukai kvepia Kalėdomis“ (Damienas Cc „Ilgesys“) ir pan. …

Kūrinių daug – skaitome konvejeriniu būdu, bet kartais gal reikėtų sustoti ir labiau įsiklausyti į tekstą. Nors aš pati, pripažinsiu savo nuodėmę, jei esu niekuo neįpareigota skaitytoja užmetu akį į pirmą ir paskutinę eilutę ir man beveik viskas aišku. Neskaitau. Nekomentuoju. Nevertinu. Saugau akis.

Ir aišku labai aktualios dienoraštinių įrašų temos – jis ir ji, noriu būti amžinai kartu, ašarų rūkas, užtemdąs kelią, negaliu be tavęs gyventi ir pan. Ir t.t. Ak, ta amžina kaip pasaulis sudaužytos širdies tema (Almighty „Ledinė ašara“, jei mane girdi „Tikiuosi tai pabaiga“, atodusis „Brangusis, na, kam“ ir kt., ). Mielieji, šių eilučių autorė puikiai supranata, kaip tai yra skaudu, nes paradoksaliu būdu, ji irgi yra žmogus. Išduosiu vieną paslaptį – šioje Žemėje nėra nė vienos sveikos nesudaužytos žmogaus širdies arba kuri bent nebūtų įskilusi. Ir nieko, gyvena, vaikšto, šypsosi.

Kaip tai bebūtų ciniška, bet nieko su ta jūsų „sudaužyta širdimi“ neatsitiks, jūs gyvensite toliau – baigsite mokyklą, įstosite į universitetą, sukursite šeimą ir sėkmingai kopsite karjeros laiptais – gyvenimo scenarijus parašytas ir nieko čia daugiau/geriau nesugalvosi. Be to, reikia žinoti ir dar vieną Širdies reikalų sferos dėsnį: širdis toks organas, kuris gali dužti ne vieną, o net kelis kartus. Įsivaizduojate. Čia jums ne infarktas (ir tai riba trys kartai) ar krikštolinė jūsų servizo vaza, kainuojanti 400 Lt – padariniai lemtingi. Ir štai paprastas ir visai gražus sakinukas „į temą“: „Atsimeni, tu pažadėjai, kad visada būsim kartu, sakei, kaip laukas turi savo žolę, kaip vilkas turi savo vienatvę, kaip lietus turi savo sausrą, taip aš turiu tave.“ (do_nigun „Paklausk Chagall‘o“). Neatsimena, žinoma.

Apibendrinti sausio mėnesį Š.D. esančius dienoraštinius įrašus būtų galima ška pastebėjimu, jog persivalgyta metaforų (Tamsossviesa „Žiema“). Ir iš tiesų pagrindinis tokio pobūdžio rašinėlių trūkumas – abstraktumas, perdėta egzaltacija, nesuvaldytas jausmas, apie kuriuos byloja daugtaškiai, padrika grafinė teksto forma. Štai dar vienas tokių pavyzdžių: „Šaltos, gūdžios gatvės… Einu viena, pasiklydus minioje,… Dairaus… ieškau… aš niekada nesurasiu tavęs,.. Šnarėdami medžių lapai tyliai taria: “nebėr jau prasmės“.(Lilija „Istorija“) Ir toliau: „Gal pradėkime nuo to, kai pirmą kartą jį pamačiau iškart supratau, kad be jo negalėsiu toliau gyventi…“

Gal tikrai pradėkime tokius ir panašius kūrinius kaip lyja lietus, krenta lapai, visokius sielos išsiliejimus (!) dėti į dienoraštį, nes nemanau, jog ir patys autoriai suvokia tai kaip kūrinį. Dienoraštis puiki tam vieta, tik gal autoriai nepakankamai gerai suvokia Šiukšlių Dėžės paskirtį ir pobūdį? O jei yra pretenzijų į kūrybą – tai treniruotis galima ir dienoraštyje, rašyti, rašyti, rašyti, taip, kaip aerobikos salėje kilnoji rankas, kojas, svarmenis – prakaituokite į sveikatą. Be to, yra puiki moksleiviams, jaunimui skirta literatūrinė svetainė www.pertrauka.lt, kur jums duos gerų patarimų ir gal net pamokins, kaip rašyti.

Ir dar - jaučiate kūrinių pavadinimų ir tai, kaip save vadina jų autoriai „iškalbingumą“. Taip, kaip gyvenime mes „skaitome“ iš žmogaus veido, balso, aprangos, laikysenos, taip ir čia „ieškome“ detalių, kurios byloja pačios už save: pasirinktas vardas, ikona, sakinių konstrukcijos, skyrybos ženklai… Sprendžiame, kokia žmogaus kultūra, kaip jis reiškia emocijas, kokia galėtų būti amžiaus kategorija, matome, išsilavinęs žmogus ar nelabai, koks jo literatūrinis skonis, charakteris, temperamentas … Nors jūsų „veido“ čia ir nėra ir jūs slepiatės anapus ekrano, bet patikėkite apie save papasakojate nemažai. Ir ne apie išorinius dalykus, o apie vidinius. Tekstai, sakiniai yra kalbantys, tekstai išduoda jus, ne tekstu jūs išsiduodate, bet tekstas išduoda jus. Ką aš kalbu nėra taip svarbu, svarbiau, kaip kalbu. Visi mes kalbame apie maždaug apie tą patį, naujų temų vargiai išrasi.

Toliau. Jei apie Š. D. rastus „dienoraštinius“ aš galiu kategoriškai pasakyti, jog tai jokia prasme nepriartėja prie literatūros ir tikrai yra bevertė lektūra-šiukšlės, tai aptinku keletą kūrinių, kurie galbūt verti esė ar prozos vardo ir galbūt gali pretenduoti į literatūrą, ne visai atitinkančią mano kraujo grupę, bet tai darbai, kurie verti išskyrimo iš prozine kalba parašytų kūrinių masės.
Drįsiu wir sind die roboter tekstą „romano pra kalimo pagrindai“ pavadinti eseistiniu bandymu – autorius saviironiškai vadina save devyniolikmečiu su dideliu ego ir keturiasdešimtmečio troškimais. Ambicijų gal ir perdaug, gal ir ne devyniolikmetis, bet ranką turi smagią – moka rašyt. Skaitykit šį tekstą ir šiaip jei domina kai kurie liet. literatūros kazusai – yra neblogų nuorodų ir fatališkų pastebėjimų. Tai atrodo vienintelis tokio pobūdžio tekstas surastas sausio mėnesio Šiukšlių Dėžėje.
Coitus Interruptus „Silkių Marinatas 14“. Tekstas išraiškingas, gyvas, tai tekstas, apie kurį būtų galima pasakyti, jog jis ne jaukus naminis pudelis, o laukinis ūsūrinis šuo. Pabandykit tą tekstą sutramdyt. Labai keistas atsitiktinumas, jog šitą tekstą su kitu ne mažiau įdomiu tekstu „Neskustos morkos ir po butelio dugno storumo akiniais paslėptos akys“ (autorius Agnieszka) sieja Sibiro motyvas, į kurį žiūrima iš visiškai skirtingų pozicijų. Pastarajame: „Sibiras kaip koks keiksmažodis. Gal čia tik man ir mano supuvusiam viduj.“, pirmajame: „Lūšnoje, kurioje gimė, gyveno ir mirė visa mano (ir ne tik mano) giminė. Negandos vardas Sibiras.“ Šituos du kūrinius Sibiras vienija ne tik kaip istorinė realija su skirtingu požiūriu į ją, bet Sibiras kaip vidinės pasaulėjautos ženklas, kuriai nusakyti tiktų frazė iš „Silkių Marinatas 14“: „Pasprinkit sočia morale.“

Šitoje vietoje aš susilaikysiu nuo tolimesnių svarstymų, nes kol kas nesiruošiu vaidinti moralizuojančios bobutės vaidmens. Ir apskritai visokie ten moralumai grožinėje literatūroje – tema, verta milijono. Štai markizas de Sadas – ką, ne literatūra?

Tačiau negaliu sulaikyti šypsenos ir nepacituoti dar vieno grūdeliuko iš butelio storumo akinių, po kuriais paslėptos akys, taip, gal tai ir popsas, bet su humoru ženkleliu, lengva autoironija:

„Mes dažniausiai nieko nešnekėdavom, bet vieną sykį ji iš niekur manęs paklausė, kokia mano svajonė.
Iš pradžių nieko nesakiau, tylėjau. Pagalvojusi atšoviau:
- Norėčiau gyventi papų šaly.
Zita nė kiek nenustebo. Dar kiek patylėjom ir aš kalbėjau toliau:
- Tik įsivaizduokite, ponia Zita, gyveni sau ir vargo nematai. Aplink minkšti ir šilti įvairiausių dydžių ir spalvų kauburėliai. Šokinėji sau nuo papo ant papo visą dieną, o vakare ant vieno atsiguli, kitu – užsikloji. Geras. Rimtai noriu į papų šalį.
- Aš tai į pimpalų šalį norėčiau, - atsakė Zita ir toliau žiūrėjo į neaišku kur.“

Bet jei jūsų literatūriniam gomuriui tai vis dėl to pasirodė per aštru ir ne Zvonkai, jei jums norisi gėrio, jei jums norisi šilumos ir jaukumo, kažko gražaus ir švento, skaitykite klimbingupthewalls kūrinį „zylė“:

„Dabar dauguma linkę prasimanyti, kad tais auksiniais laikais neva vaikams rūpėjo visai kitos vertybės. Suprask, VERTYBĖS, o ne saldumynai ir žaislai. Bet grįžtelėjus atgal, sakau jums – mažylių meilė tuo metu taip pat buvo tiesiogiai susijusi su lauknešėliais. Tik gal vertinami jie buvo kitaip. Ir visgi mama mylima, nes ji skaniai gamina ir rūpinasi, tėtis – nes jis randa laiko pasakoms ir išradimams. Paprasta kaip dukartdu.“

Literatūrinėje rašyk.lt svetainėje galima talpinti įvairaus pobūdžio tekstus: fantastiką, esė, prozą, kūrybą vaikams ir kt., populiariausios, žinoma, eilės. Eilėms lygių nėra, bet šiandien ne apie jas, bent ne apie šį skyrių. Atrodo, viskas lyg ir aišku. Tačiau yra dar viena paslaptingo pobūdžio skiltis, gal net ne skiltis, o dėžė, Šiukšlių Dėžė. Gyvenime joje atsiduria susukti popierių gniužulėliai – nepavykę juodraščiai, gyvi kūrybinių kančių liudininkai. Bet kokį vaidmenį Šiukšlių Dėžė atlieka čia, virtualioje erdvėje, kai tie kūriniai iš esmės niekaip nepranyksta? Kokie kūriniai joje dažniausiai talpinami, kodėl? Šiukšlių Dėžė, na, solidumu lyg ir nekvepia, bet gal čia veriasi kiti dalykai.

Šiukšlių Dėžės gruoblėtumą ir nenugludintą žavesį pagal skelbiamų kūrinių skaičių aplenkia tik neprilygstami šilkinių eilių audeklai. Paradoksalu, bet ir Šiukšlių Dėžėje mes dažniausiai susiduriame su eilėmis. Tai gal tai kitokios eilės? O gal į tas pačias eilės tiesiog kitaip žiūrima? Gal tai susiję su eksperimento laisve ir neįpareigojančia aplinka, gal tai, jog nereikia spraustis į siaurą ir gal iš mados kiek išėjusią žanro suknelę? O gal lemia psichologiniai faktoriai: nepasitikėjimas savimi, nes Šiukšlių Dėžė lyg ir neįpareigoja rašyti gerai ir atrodo, jog galima čia dėti, kas užėjo ant seilės, visokį š.

Keliu šiuos filosofinius klausimus, kai man topteli neįtikėtinai kvaila mintis paklausinėti pačių rašykų, o ką gi jie mano apie Šiukšlių Dėžę, iš esmės klausimai buvo du: kodėl savo kūrinius talpinate Šiukšlių Dėžėje ir ką manote apie joje esančių kūrinių kokybę. Arba. Kodėl aplenkiate šią rubriką? Štilis. Bet štai pirmieji atsakymai, Littera, ZRZ žinoma kaip zirzulė, Žilis, Van, Vidmantas Nuolaida, kapt, begemotas, Degtukas Arbatinis, Macte animo (tai vis vartotojų literatūriniai pseudonimai), ir pasirodo, kad ta Dėžė karšta, įkaitusi iki baltumo – teko man ją paleisti iš rankų idant negaučiau III B laipsnio nudegimo, o su ja kartu ir savo mintis. Tokiomis akimirkomis supranti, koks vis dėl ribotas esi žmogus. Pateikiu keletą įdomesnių atsakymų:

ZRZ: „Man kažkaip nekyla noras viešai publikuoti savo šiukšlių dėžės turinį, o išanalizavusi kitų patirtį, pastebėjau ryškią tendenciją: kuomet šiukšlynas mintyse, tai ir mintys šiukšlyne Mano manymu ji reikalinga: po rašomuoju stalu, virtuvėje, rūkomajame, koridoriuje, gatvėse peronuose, prieplaukose, autobusų stotelėse, poilsio aikštelėse ir panašiose vietose, bet tikrai ne kultūringos bendruomenės kūrybos publikavimo erdvėje ;)“

Van: „šiukšliadėžė tokia pat gera kaip ir eilės kaip ir fantastika kaip esė kaip proza ir t.t. tereikia kad geri autoriais geras kategorijas išnaudotų gerai. asmeniškai aš talpinu į šiukšliadėžę dėl kelių priežasčių. pirma tai gražiau skamba. antra mažesnis kūrybos srautas todėl didesnė tikimybė kad paskaitys :)). trečia pats tvarkau šiukšlinę. ketvirta na galbūt kai kurie kūriniai neatitinka kitų kategorijų reikalavimų ar kaip čia.“

Žilis: „ dėl šiukliadėžės pasisakau kategoriškai, ten patalpinti kūriniai neturėtų būt vertinami balais, tai kas šiandien yra - absurdas, todėl visi geresni - ten.“

begemotas: „šiukšlių dėžės paskirties aprašymą galimą rast. savo rašliavą begemotas deda kai manau jog tai silpna ir neaiškios kokybės rašliava. ten kūriniai didumoj yra stiprūs nes kiti deda kaip savotišką protestą.“

Houldenas: „Dedu į ją tai, kas, mano supratimu, sulauktų prastesnio įvertinimo (pastaraisiais metais tai tik ir darau), tai, ko visgi nesinorėtų dėti į dienoraštį, jei yra nors mažutė nuojauta, jog tai gali turėti ambicijų į kūrinį, tuos kūrinius gal būtų galima pavadinti ir bandymais, pratybom. Ir dar (čia jau ypač aš) į Šiukšlių dėžę dedu tai, ko negalima būtų priskirti jokiam kitam rašyke esančiam žanrui, pvz., „Nuotrupas“. “

Macte animo: „Net tokios minties nebuvau suradusi. Mėgstu tvarką, gerbiu kūrybą ir skiriu jai atitinkamą skyrių.“

Degtukas Arbatinis: „Aš į šiukšliadėžę metu tik tai, kas man atrodo neverta jokios kitos kategorijos. Pati šiukšliadėžinių kūrinių stengiuos nepeikt (nes mano galva, ta kategorija tam ir sukurta, kad mestume ten šlamštą). Kartais būna, parašai ką nors artimo, mielo, savito, bet nepakankamai gero, kad tilptų į „eiles“, o išmest irgi nesinori. Tada švyst į šiukšliadėžę - ramu, nes kūrinį kažkas perskaitė ir tuo pačiu nieks negali burnot, kad suknistai rašai, nes juk kategorijos pavadinimas pats už save kalba. Tik man atrodo, jog kartais rašykai per griežtai vertina šiukšliadėžės turinį. Aš jam linkus būt atlaidesnė.“

Vidamatas Nuolaida: „šiukšlių dėžė susiformavo labai natūraliai. Niekas specialiai jos nekūrė tokia, kokia yra. Ji neprigijo pertrauka.lt svetainėje. O čia ji gyvuoja ir, manau, kad pati mėgstamiausia rašančiųjų tema. Žinoma, kad nauji lankytojai gali neteisingai ją suprasti, bet čia vieta ne prasčiausiems kūriniams, o įdomiausiems :)“

Apsi.: „Pabrėšiu: nemėgstu vertint apibendrintai, nes tai pavojinga ir beveik visuomet klaidinga. Gerbiu ir myliu KONKREČIUS vartotojus už jų tekstus bei žmogiškas savybes, kurios man mielos - tokių yra visose skiltyse, kurias skaitau. Gerbiu tuos, kurie publikuojasi tik Eilėse ar Prozoj, bet nerodo jokios nepagarbos Š.D. ir vertina ją kaip lygiavertę. Ir visa esybe prieštarauju tiems , kurie renkasi „Eiles“, o Š.dėžę laiko atliekų vieta. Bet mielai palieku jiems teisę toliau laikyt save aukštesniais bei kultūringais. ;))

Man Š.D. - veikiau pozicija nei savęs menkinimas. Vertinu rašliavas griežtai, bet esu tikra, kad „Eilėse“ esama daug didesnio šlamšto nei Š.D.

O vertint būtina visas skiltis vienodumu pajėgumu.

Myliu Š.D. Hau. :)*“

Taigi susilaukėme pačių įvairiausių, pačių prieštaringiausių nuomonių. Nuo nepretenzingų Van pastebėjimų, išmintingų ir emocionalių Apsi. samprotavimų iki radikalių Žilio pasiūlymų (jei teisingai supratau) ar net kategoriško ZRZ požiūrio į ją. Na, ką. Esame skirtingi, ir tai yra įdomu. Aišku, tik viena, kad nė viena svetainės rubrika nesulaukia tiek prieštaringų vertinimų kaip Šiukšlių Dėžė. Tai kas vis dėl to yra Šiukšlių Dėžė ir kokį vaidmenį ji vaidina rašyk.lt svetainėje? Apie kokį protestą kalba begemotas ir kokią poziciją omeny turi Apsi.?

Aš ir pati esu Š.D. gyventoja. Kaip tai atsitiko? Ogi vieną dieną tiesiog susikroviau savo poetinę mantą ir „apsigyvenau“ Šiukšlių Dėžėje. Tiesiog be priežasties, tada dar net negalvodama apie jos kūrinių vertę ar tam tikrą išreiškiamą poziciją. Pasitraukiau į pogrindį. Galbūt čia man pasirodė ramiau. Man tai galbūt pasirodė kaip galimybė pabėgti nuo literatūrinio triukšmo ar pernelyg didelio pretenzingumo. Juk nesvarbu, kur talpinami kūriniai, svarbiausia yra jų kokybė, kad jie būtų įdomūs, turėtų savo „veidą“, nebūtų vienadieniai kaip tie blizgūs madingi skudurai parduotuvių vitrinose. Juk ne pasipuikuoti ateina eilėraštis, o būti.

Žanriniu požiūriu Šiukšlių Dėžėje kaip ir Eilėse vyrauja poezija. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog yra ir prozinės kalbos užuominų. Taip, tai daugiausia jausmingi dienoraščių įrašai. Iš to galime spręsti, jog kitos skiltys panašių „tapatybės“ problemų neturi. Aišku, yra ir daug beverčių eiliuotos kalbos bandymų. Ir vis dėl to, tai viena mėgstamiausių poetų (gal ir skambu, bet) kertelių rašyk.lt svetainėje. Nuomonių, iškeltų klausimų pakankamai, kad padarytumėte savo išvadas ar liktumėte prie savosios. Nors daug kyla ginčų ir nesutarimų, akimirką įsivaizduokite, kad mąstome vienodai, rašome, vienodai, jaučiame, mylime vienodai. Nežinau, kaip jums, bet man baisu.

Pabaigsiu vienu pastebėjimu. Dažnai man tenka sutikti šalia eilėraščių Šiukšlių Dėžėje pasibaisėjimo šūksnius: „toks puikus kūrinys ir Šiukšlių Dėžėje“, „šitam kūriniui čia ne vieta“ ir pan. Į tai galiu atsakyti vienu savo komentaru: „šiukšliadėžė - tokia jauki nepretenzinga erdvė, Viešpats mus visada mokė nuolankumo.“

Pertraukoje kalbėjomės apie tai, kodėl moksleiviai vengia su klasės draugais ir mokytojais kalbėtis apie kūrybą. Kelios įdomios mintys šia tema:

“Dauguma ne manau kad slepia, o paprasčiausiai kiti nenori žinoti <...>“; “<...> didelė dalis žmonių turi suformuotą steriotipą. Esu girdėjęs, kad vienai merginai jos motina sakė, tik nedraugauk su rašytoju, jie mažai uždirba.<...>“; “<...> mūsų bibliotekos sienos metų metais nukabinėtos visokių panašių projektų skrajutėm ir plakatais. Per 8 metus nemačiau nei vieno žmogaus, kuris būtų sustojęs ir bent vieną nagrinėjęs. <...>“; “<...> Kad, sakykim, rašau, tai nežinau ar visi klasiokai žino, nors su jais kalbu dažniau nei kartą per mėnesį ;D Tik jiems TIKRAI nėra aktualu tokie dalykai.<...>“; “<...>tu juk nežinai, kad jiems IŠ TIKRO rūpi. Gi gal jie užstums ant pertraukos, bet grįžę namo užsiregistruos ir niekam nesakys. <...>“; “<...>kartais ir nutyli, kad rašai, nes nenori būti palaikyta ta apsisnargliojusia mergaite dėl pasakų princo ar ta visiškų nesąmonių rašliavotoja.<...>“; “<...> jeigu tėvai sako ,,Kam tau tai reikalinga juk iš kūrybos duonos nevalgysi”<...>“; <...>kadangi klasiokai žino, kad rašau, dažniausiai man tenka kurti visokius pasveikinimus auklėtojai, šimtadieniams ir pan. <...> Toks jausmas, jog jie įsivaizduoja, jog rašymas - tai tų kvailų eilėraštukų, kuriuos šeštoje klasėje rašydavom į palinkėjimų sąsiuvinius, kūrimas.<...>; “<...>šiemet po klasių perskirstymo teko prisistatinėti bendraklasiams, pasakiau, jog “truputį rašinėju”. Lažinuosi, nuskambėjo kaip iš serijos apie banalios meilės kamuojamas mergiūkštes ir išsvajotus princus. Bet nesvarbu. Aš daugiau tyliu, negu kalbu. Gal todėl, kad nedaug su kuo galiu kalbėti, gal ne. Taigi ir apie Pertrauką nedaug kam pasakoju.<...>”

Ir pabaigti šį citatų įrašą taip pat norėčiau viena diskusijos mintimi:

“<...> Man kartais pats faktas, jog apskritai tokia vieta kaip pertrauka.lt egzistuoja šių dienų internete atrodo neįtikėtinas (ir žinoma teigiamas)… Dėl klasiokų, tai vienintelė mergina (be manęs) iš mano klasės domisi šia svetaine, nes gerb. Dievas suteikė man galimybę atsidurti tokioje neeilinėje klasėje, kurioje gal 4 mokiniai iš 25 žino, jog Akropolis yra ne tik prekybos centras. Apgailėtina, tačiau, pasivogus “babos Vangos” mintį manau, jog mes dar sulauksim naujo mesijo, kuris visiem gerai įspirs į sumaterialėjusias dvasios šiknas ir privers nusigręžt nuo visų “shopping and f*ing”. Na, o iki tol telieka stengtis patiems netapt tokiais skudurinukais materialistais:)”.

… ir kai pagalvoji, kaip yra gera, kad dar turime tokių … nestereotipinių jaunų žmonių.

Žvilgterėjau į kalendorių - šiandien gruodžio 17 d. nuo paskutinio įrašo praėjo daugiau nei mėnuo. Ar tai reiškia, kad nieko nevyko, todėl ir įrašų nėra?.. Atvirkščiai! Vyko tiek daug, kad blog’as vis užleisdavo laisvas minutes kitiems svarbiems dalykams Pertraukoje.

Taigi, kas įvyko per mėnesį. Bene svarbiausia naujiena ta, kad Pertrauka turi naują Literatūros Čempionę Ja sėkmingiausiai įveikusi visus literatūrinės daugiakovės “mūšius” tapo Egidija.

Gruodžio 1 - 7 dienomis Pertraukoje svečiavosi poetė, dailininkė, korespondentė Daiva Molytė-Lukauskienė. Tai jau antroji Daivos viešnagė svetainėje.

Taip pat atsiskaitėme Kultūros ministerijai už 2008 metais suteiktą paramą projektui bei išsiuntėme paraišką paramai 2009-ais metais. Šios lėšos leistų padidinti Pertraukos renginių skaičių ir kokybę.

O visų svarbiausia tai, kad Pertrauka toliau sėkmingai gyvuoja. Geriausių mėnesio tekstų penketukuose atsiranda naujų autorių vardai. Reiškia teka Pertrauka. Upe teka - tame jos žavesys