Kiek čia beliko - vos keletas dienų ir ateis toji kovo 1 d. o su ja - ir Paraštės Metai. Man atrodo, kad tuoj pradėsiu nebemiegoti naktimis, besijaudindama, kad tik viskas būtų gerai.
Šiuo metu vis dar labai trūksta skaitovų. Pagrindiniam renginiui nėra ir muzikantų, bet gal apsieisime ir be jų, nes nebeturiu jėgų ko nors ieškoti, o ir ieškoti ko nors jau vėloka. Visa kita lyg ir juda, lyg ir kruta. Lyg ir bus gerai, arba bent jau pusėtinai.
Tiesa, kiekvieną kartą plušant ir nerimaujant dėl šių renginių, mane apima dvejonės - ar jų kam nors, be manęs, reikia? Abejingumas su kiekvienais metais didėja. Anksčiau verždavosi žmonės skaityti, o dabar reikia kalbint, spardyt subines, žadėti, kad tik kas pasiryžtų užlipti ant scenos.
Vakar vienas žmogus pasakė, kad skaitymai - jau nusibodę ir nebepopuliarūs. Kad reikia keisti renginio koncepciją. Turbūt tai tiesa ir tikriausiai kitąmet Paraštės jau bus visiškai kitokios. Nes tai, kas kadaise buvo šventė visiems, dabar, susidaro toks įspūdis, nebereikalinga niekam. Kam daryti renginį, į kurį žmonės ateina vien todėl, kad tą vakarą neturi daugiau jokių planų?
Tokie žmonės ateina, pažiūri ir paskui burba, kad viskas buvo blogai, netikę, nesąmonė - nors patys nieko nepadaro, kad renginys įvyktų. Ačiū dievui, yra tų, kurie galvoja ir elgiasi kitaip, kurie nelaukia, kol viskas bus patiekta ant lėkštutės, o patys imasi, daro ir aktyviai dalyvauja. Dėl jų kelinti metai vis dar darau Paraštes.
Bet užteks to pesimizmo. Paraštės bus ir jūs visi kviečiami. Ir net burbėti po jų, kad viskas buvo blogai, leidžiu.
Kas nežino, daugiau info yra čia: http://parastes.kitoks.lt