Kol manęs nebuvo, labai gražų pavyzdį parodė Sigrida, pradėjusi aptarinėti perskaitytus konkurso „Mano knyga“ darbus. Nusprendžiau ir aš aptarti vieną kitą knygą iš poezijos „lobyno“ - tas, kurios užkliuvo, beverčiant lapą po lapo.
Pradėsiu nuo mergaitiškos poezijos. Kadangi ši knyga be pavadinimo, pavadinsiu ją vieno iš eilėraščių vardu. „Mergaitė akvariume“ - tai būtų vienas iš tiksliausių knygos pavadinimų, kadangi mergaitė, mergaitiškas gyvenimas eilėraščiuose išnagrinėjimas nuo A iki Z. knygą perskaičiau labai lengvai, nes eilėraščiai liejasi ir, kartais atrodo, jungiasi vienas su kitu. jie pilni ilgesio, laukimo, džiūgavimo, atradimo ir visų tų be galo trapių mergaitiškų jaumų - tuo ir žavūs. Vis tik, po 10 eilėraščio pradeda atrodyti, kad jausmai, temos vis kartojasi ir tas trapumas, žavėjęs pirmuose tekstuose, pradeda po truputį erzinti, tekstai visai nebeįsimena. jiems trūksta jėgos, kurią būtų galima slėpti po šiuo trapumu, trūksta ryškių spalvų, nepaprastai didelio džiaugsmo, neregėto skausmo ar kokios kitos emocijos, keičiančios mergaitišką pasaulį, kuris knygoje pernelyg stabilus ir sumažintas - maži tiek jausmai, tiek jam gręsiantys pavojai. gal autorei trūksta gyvenimiškos patirties, o gal ji bijo įsileisti tikrą gyvenimą į savo poetinį pasaulį, nežinau, bet įspūdį, paliktą pirmųjų tekstų, baigiantis knygai beveik ištrynė įspūdis, kad viskas buvo atkartota po keletą kartų.
Ir dar. tai ne knyga, tai tiesiog sumesti į krūvą darbeliai. šito pasigedau pas turbūt visus poetus - knygos kompozicijos. šiuo atveju, prozininkams (ypač romanistams) tubūt lengviau už poetus - imi istorija ir surašai iš jo knygą. kokie eilėraščiai ir kurioje vietoje turėtų būti padėti, kad sukurtų knygą - daug sunkesnis sprendimas, daug didesnis darbas.
Nors ši knyga man labiausiai patiko iš visų poezijos knygų, vis tik, nemanau, kad laimės šį konkursą. Ji neužaugo dar iki knygos, kurią būtų verta leisti, tačiau autorė tikrai turi potencialo.