Vakar pradėjau, šiandien pabaigsiu su savo skaitytų knygų aptarimu. Taigi, kitos į prasčiausios knygos titulą pretenduojančios knygos yra visos beveik kaip viena - nykaus ir banalaus teksto pavyzdžiai.
Vien jau pavadinimas Paimk mane už rankos nežada nieko gero. Tai dar viena knyga su itin nuoširdžiais tekstais. Bet vien išdėstytos mintys niekada nebuvo poezija. Ypač kai dėstomos taip, kaip kokie penktokai dėsto, kai mokytoja užduoda parašyti eilėraščius. Primityvus tekstai, banalūs tekstai, prasti tekstai. Labai labai prasti tekstai.
Šermukšnis - kiek geresnis variantas, tačiau vėl gi, pilna klišių, nuvartotų sąskambių ir visiškai taip pat, kaip juos vartoja šimtai lygiai tokių pačių prastų tekstų. jokio savitumo, jokio autoriaus juose. nors, turiu pasakyti, kad vienas tekstas iš visos knygos man paliko įspūdį. tai gal vilties yra?
ir paskutinė knyga - be pavadinimo. ilgai ieškojau kokio nors įsimintinesnio teksto pavadinimo ar eilutės - beviltiška, visos jos yra vien klišės, vien banalios frazės ir jokio savitumo. gal kiek geriau už Paimk mane už rankos, bet tik truputį.

Po visų šitų knygų norėtųsi palinkėti visų jų autoriams savitumo - kuo daugiau savitumo, kuo daugiau asmeniškumo poezijoje ir kuo daugiau darbo su kiekvienu tekstu. kartoti tai, ką jau rašė salomėja, brazdžionis ar dar kas nors - nereikia, tai prasto skonio požymis. geriau atrasti savo santykį su kiekvienu žodžiu, kiekvienu vaizdu, net su kiekviena visiems akivaizdžia tiesa.