Prieš porą dienų kilo diskusija apie rašyk.lt publikuojamų tekstų kokybę (be kita ko). Taigi, šiandien perskaičiau visus praėjusio penktadienio tekstus ir savo subjektyvius atradimus skelbiu čia, kaip pavyzdį, kurio pageidavo Vilija:

-

2007-11-23 (penktadienis) 56 tekstai. Perskaityti 55 (1 tekstas lenkų k., kurios nesuprantu).

-

Pirmiausia pakalbėkim apie tekstus, kurie neturi net užuominos į autentiką. Išskyriau tokius 4 pagrindines „temas“, į kurias juos “sumėčiau”:

-

Serija „Vaizdeliai“ – būdinga tai, kad klišėmis mėginamas „piešti“ vaizdas ir kartais emocija.
„Mes abu gimėm tą patį rugsėjį“ - nevykęs bandymas liūdnai pasišypsoti jūros ir kirų fone – banalu iki ašarų. „Šviesa“ - primityvus bandymas rimuoti – pieštukas-jungtukas. Klišės. Visai tuščias vaizdelis. „[Atrišęs valtį...]“ - paplepėjimas, mėginant papirkti garsynu. Betgi tuščia už to garsyno. Nieko nėra. O rašyko aukštalygininkas šį tekstą apdovanojo 4 balais be komentaro – už ką? Už paviršių.

-

Serija „Svaiguliai“ – plačiausias ir margiausias skyrelis. Kaip ir „vaizdeliams“ būdingos klišės, abstrakcijos, nerišlumas, primityvi forma, tuščiažodžiavimas, minties impotencija. Tokie yra: „Pasiklydau“, „GRANITO MALDŲ VIDUS“, „[Nebūna naktys saulėtos...]“, „Malda ugniai“, „[Krentu kaip Ikaras...]“, „Pabudote? Tai kelkitės“, „Migdolų skliauto kronika“, „Apatiškas”, “Man kartais skauda gyventi”, “Smėlio jūra”, „[turėtų būti gera nors akimirkai patapti...]“, „[Skrendu. Snaigėm lenkiuos...]“, „Bus“, „Mano odisėja“, „Ragana“. Kartais autoriai mėgina mistifikuoti („manymas“), bet tai neveikia, nes po paleistais dūmais – tuštuma.

Serija „Virtualus vampyrizmas“ – tokie tekstai paleidžiami į eterį ne dėl skaitytojo ir net ne dėl paties teksto, o dėl autoriaus dėmesio poreikio. Tai savotiška „pasikrovimo“ terapija. Psichoterapijos seansai autoriui, energijos nutekėjimas nuo skaitytojų. Tokiems priskirčiau: „Miegu…“, „Žmogus“, „Daug nori, „[Nuo manęs nepriklausomi...], „1.2.3“, „Benamis“, „nezinau koks cia pavadinimas tiktu“, „Smaller Place - Tęsinys“ –tuščiažodžiavimas, kuris išties smarkiai apsunkina skaitymą ir perkvalifikuoja tekstą iš prozos į nuogą dienoraštį, kurį rašyti autoriui maloniau nei skaitytojui skaityti. Tekstas, kurio nereikėjo publikuoti, nes vertinti čia nėra ką. Autentika slypi kažkur anapus… ir pikčiausia, kad autorius turėjo visas sąlygas tą autentiką perteikti, bet lyg specialiai pasakojo apie absoliučiai neįdomius dalykus… „Archeologė (1 dalis)“ - Na… manau, kad vertėtų už tokius dalykus blokuoti.

-

Serija „Meilė[?]“ – Šiuo taip pat galima būtų skirti prie „vampyrinių“, bet vis tik šie bent jau idėjiniai. Intensyvumas tokių paverkimų skirtingas – nuo saikingo paašarojimo iki isterijos, bet vertė visų vienoda. Tokie yra: „Jei tik…“, „Aš esi tu“, „Mažute“, „_..Sakau Nemyli.._(ir kas iš to, kai nieko nebelieka..)_“ (isteriškai deklaruojama meilė (?) su sado/mazo elementais. Kūryba… na, jei „isteriškai žiopčiojančios kūno bedugnės“ arba „amputuoti vokai“ beigi „Bešvinkstančios žalsvai gelsvos akys“ yra kūryba, tai…), „Until the end“ (tekstas anglų kalba, bet teksas nuo to niekaip netampa geresnis), „1 g praeities“ („mėlynas ilgesys“, „vaikiškas juokas“, „amžinas pavasaris“, „praeities nektaras“, „širdžių plakimas“ ir t.t. ir t.t.), „Minčių tekėjimas - Leisk mylėti tave amžinai“ („Godžiai gersiu aš lūpas tavąsias / Vėjas pūs nebe taip jau aštriai / Tavo sieloj ištirpus aš būsiu / Leisk mylėti tave amžinai.“ Ką dar pasakyti?..), „Pasiklydus vienai dienai“ (ar tai, kad primityviai parimuota, leidžia spausti 2 „kritikos“ lygio vertintojui?)

-

Kita grupė - tekstai su suvaidinta autentika. Žaidžiama įvairiai – užliūliuojant forma arba drėbtelint kokių „aštrumėlių“ (avos pasimaus), o kai kurie tekstai tiesiog drugni. Lyg ir nieko, bet nėra autoriaus. Perskaitai ir pamiršti.
“p.s.” – “Išprievartautas” tekstas. Tokia slidi visuma, jau tokia šliaužianti, tempianti mėliu-smėliu…  Bandau rasti kažką autentiško, naujo, savito… „saulėtėky spingsinčios sielos langinės“?.. „į plaukus kvėpuojančios sniegenos“?.. „lūpas liežuvis aplaižo kūno druska apsisninga“?.. na ne… slidu. Pernelyg slidu. Būna slysta kaip per ledą, o čia kaip per molį po lietaus.
Kad taip pasikorus ant smilgos - sužaista autentika. Alogizmai nemotyvuoti. Paviršiumi. Bejėgis tekstas… nors tarpais lyg šis tas suskamba, vienas kitas vaizdinys, bet visuma silpna. Toks burbulas iš kramtomos gumos. Bet pažadas yra. Kai autorius pradės kurti, o ne spontaniškai mėtyti tekstus į publikavimo langelį. Gal…
„tuščia ir giedra. apkabinki mane durimis“ - pašnekėjimas, kuris nieko naujo, nieko savito, nieko patraukiančio ar įsimenančio nepasako. Abstraktu ir išspausta. Tuščias šūvis. Ganėtinai sklandus, bet tuščias.
„Pranašystė“ - „Vėjui šnabždant lauke, medžiai tampa savotiškais nindzėm, / tarsi veržias kovoti, nors niekas nevarė jų. / Kada nors tam lauke mes viens kitą tvirtai apkabinsim, / kada nors mes pakeisim pasaulio scenarijų.“ – tai yra tiesiog pasityčiojimas iš klasikinės rimuotos formos, į kurią pretenduoja tekstas. Ir šis tekstas „kritikų“ lygio įvertintas 4 balais. Šiame tekste taip pataikaujama formai, kad turinys išsiderina kaip kreivame veidrodyje. Visos metaforos aloginės ir tie alogizmai nemotyvuoti. Vienintelė jų priežastis – rimo paieška. Silpna ir tiek… „Mėnesiena labai panaši į sidabro sėklidę – taip ryški, jog imi ir akis nusidegini.“ – džyz… toks dalykas gal parodijoje ir tiktų, bet čia juk turėjo būti klasikinės formos eilėraštis. Ar neturėjo? Ar tą „sidabro sėklidę“ vertėtų vadinti autentika?..
„Trapumas“ – autentika – gebėjime surinkti klišes ir sulipdyti kibirkščiuojančia energija… bet klišės nuo to netampa autentika…
„Lietus / Žuravlios trioletų konkursui:P“ - Forma išlaikyta, bet užpildymas tai jau toks skystas, kad ne sniegu, o vandeniu per visus formos tarpelius. Išteka.
„Fazė“ - Išprievartautas toks tekstas. Reikėjo išsikabėti, autorius tai ir padarė. Na, šiek tiek pasistengė, kad rimuotųsi. O kur poezija? „Uosis nugenėtom šakom“ ar „apsiverk. prisgerk. Apsivemk“? hm…
„[Šiandieną buvo liūdna, kai...]“ - Toks… „užėjo ant seilės ir parašiau“. Šiek tiek rimavimo technikos, žiū, ir skaitytoją užliūliavo. Paviršiaus bangelėm.
„Aliaus dienos“ - Nusišypsojau. Tai jau reakcija. Priminė. Bet kūrybos čia nėra. Grynas išlaužimas iš piršto.
„analizatorius“ –Patį tekstą vargu ar galima vadinti poezija. Idėja suvaidinta. Dirbtinai sukalta.
“(Akro)batas” (6 dalis) – daiktinės pasakos. Skaičiau tik gabaliuką (publikuotą tą dieną). Savitumo neatradau, bet dialogai gan smagūs…
“Dvi Stasikės vasaros 6d.” - XIX a. klasikai. Adaptuotam variante. Net jei žvelgt į tai kaip į parodiją… na, bet nejuokinga juk…

-

Ir pagaliau – tekstai, kuriuose aptikau autentikos pėdsakų:
„Užkoduota laisvė“ – radau - „Prinokus it sniegena“. Visa kita – silpna. Arba nemotyvuoti alogizmai arba nesužaidžiančios priemonės. O jau ta „pageltusių krantinių smarve“ – tai, oi… 
„[rudenio budeliai ...]“ - „-aš tik mažytis raištis po tavo lūpom … atrišk savo kuždesiu“ - to būtų visiškai užtekę. Kam reikėjo to bejėgiško makarono pradžioje?
„[„norėčiau papasakot apie save“ ...]“ - vienas kūrybiškiausių penktadienio tekstų. Bet jis neišbaigtas, neišgrynintas ,nesutvarkytas. Bet tai jau yra tekstas.
„Karščio Muziejus I“ - Mistifikacijos be sąryšių. Sprangios mistifikacijos. Su pažadu. Neblogas garsynas, gera medžiaga, bet kol kas tik medžiaga, o ne eilėraštis.
“grigorijaus rasputino pomirtinių kančių diskursas” – cinizmo perviršis. O skerso dėjimas – joks atradimas. Dadaizmas – taipogi. Labiau provokacija nei poezija, bet tekstas bent jau išsiskiriantis iš pilkos masės.
“Spalvoti haiku” – autorius akivaizdžiai piktnaudžiauja vietininku. Ryškios autentikos, atradimų šiuose trieiliuose neradau. Tempimas prie formos nepagelbėjo turiniui. Kai kurie labiau tašyti kirviu nei oblium dailinti. „Medžio veidrodis, / Sudužęs skulptūroje“ – geriausia, ką radau. Na, bent jau originaliausia.
“Just enjoy” – geriausias dienos eilėraštis. Bet valyti dar yra ką… O ir ypatingų atradimų neatlikta.
„Kosulio dievas“ - Geriausia, kas yra šiame tekste – vaiko dialogas su Seniu Šalčiu. Tai yra autentika. Tai yra apskritai geriausia, ką šiandien radau. Visa kita – taip sau. Be išrišimo. Bet pats vienas šis tekstas neveikia. O ir tos mistifikacijos nei šis, nei tas… Tačiau tai geriausias dienos prozos tekstas

-

Reziumuojant – užtrukau daugiau nei 4 valandas. Neradau teksto, kurį galėčiau pavadinti besąlygiškai geru, autentišku, išbaigtu. Bet… Atradau geriausią dienos eilėraštį ir prozos gabaliuką. Atradau vaiko ir Senio Šalčio dialogą. Jis liko. Ar jis buvo vertas 4 šeštadienio valandų? Na, pridėjus pažado Vilnelei išpildymą, matyt, buvo.