Na, kadangi pradėjau rašyt apie Šiukšlių Dėžę, nepasibodėsiu kalbėti ir apie jos turinį. Jei pirmasis buvo svarstymai, kas yra Šiukšlių Dėžė ir kokį vaidmenį ji vaidina rašyk.lt gyvenime, tai dabar - apie tekstus – jų kokybę, pobūdį, pagal galimybes stengsiuosi detaliau į vertinti, mano subjektyviu manymu, geriausius įspūdingiausius mėnesio kūrinius.

Taigi imuosi tikrai nelengvo darbo – kapstytis po Šiukšlių Dėžės turinį, bandydama ten atrasti perlų. Žinoma, kai imiesi tokio darbo – nebelieka nieko kito kaip nuoširdžiai atsiduoti šiukšlelėms. Ne blogo žmogus juk ieškai, o kažką gero. Turi apčiupinėti gal ir neužbaigtus, nepatinkančius savo forma, ilgus ir pan., kurių šiaip kaip laisvas skaitytojas giedrą dieną net neskaitytum. Tačiau – o gal?

Pirmiausia aptarsiu vadinamuosisu dienoraštinius įrašus. Pati aš jų anksčiau niekada neskaitydavau, tačiau kuo daugiau skaitau, ir… visokios mintys mane apninka. Gal mes perdaug juos nuvertiname? „Į dienoraštį!”– skelbiame verdiktą. Kuolas. Mirties bausmė. Tačiau šitas žanras, gal ne toks populiarus kaip kiti, egzistuoja – ir pilnomis teisėmis – dienoraščiai yra spausdinami periodinėje spaudoje, leidžiamos knygos (Alfonsas Nyka-Niliūnas „Dienoraščio fragmentai“).

Š.D. skelbiami „dienoraštiniai“ tarsi afektiniai refleksijos kondensatai. Dienoraštinių įrašų pobūdis – jausmai (Almighty „Ledinė ašara“), žinutės (Silver Rain „Svajonė“), prozos bandymai (paranoid_android „Ponas transas. pirma dalis ir kt., Katulis „Ne šiandien.“), fantazijos (Eseistas „Fantazija iš Winap‘phon‘o“), trumpi niekur nevedantys pamąstymai (Rima Rimaitė „Didybė“), įspūdžiai apie knygas be jokios užuominos į tai, kas yra recenzija, etc. Dažniausiai neišpildyti iki visumos, o egzistuojantys kaip blyksnis, kaip nuotrupa, priartėjantys prie impresijos (Betty „Suoliukas“) ar miniatiūros… Taip, visuma dažnai būna prasta arba vidutinė, bet tarsi smulki žuvelė sužybsi gražus sakinukas: „Bet sustabdykite mano širdį“ (Katulis „Sulaukiau), „Tavo plaukai kvepia Kalėdomis“ (Damienas Cc „Ilgesys“) ir pan. …

Kūrinių daug – skaitome konvejeriniu būdu, bet kartais gal reikėtų sustoti ir labiau įsiklausyti į tekstą. Nors aš pati, pripažinsiu savo nuodėmę, jei esu niekuo neįpareigota skaitytoja užmetu akį į pirmą ir paskutinę eilutę ir man beveik viskas aišku. Neskaitau. Nekomentuoju. Nevertinu. Saugau akis.

Ir aišku labai aktualios dienoraštinių įrašų temos – jis ir ji, noriu būti amžinai kartu, ašarų rūkas, užtemdąs kelią, negaliu be tavęs gyventi ir pan. Ir t.t. Ak, ta amžina kaip pasaulis sudaužytos širdies tema (Almighty „Ledinė ašara“, jei mane girdi „Tikiuosi tai pabaiga“, atodusis „Brangusis, na, kam“ ir kt., ). Mielieji, šių eilučių autorė puikiai supranata, kaip tai yra skaudu, nes paradoksaliu būdu, ji irgi yra žmogus. Išduosiu vieną paslaptį – šioje Žemėje nėra nė vienos sveikos nesudaužytos žmogaus širdies arba kuri bent nebūtų įskilusi. Ir nieko, gyvena, vaikšto, šypsosi.

Kaip tai bebūtų ciniška, bet nieko su ta jūsų „sudaužyta širdimi“ neatsitiks, jūs gyvensite toliau – baigsite mokyklą, įstosite į universitetą, sukursite šeimą ir sėkmingai kopsite karjeros laiptais – gyvenimo scenarijus parašytas ir nieko čia daugiau/geriau nesugalvosi. Be to, reikia žinoti ir dar vieną Širdies reikalų sferos dėsnį: širdis toks organas, kuris gali dužti ne vieną, o net kelis kartus. Įsivaizduojate. Čia jums ne infarktas (ir tai riba trys kartai) ar krikštolinė jūsų servizo vaza, kainuojanti 400 Lt – padariniai lemtingi. Ir štai paprastas ir visai gražus sakinukas „į temą“: „Atsimeni, tu pažadėjai, kad visada būsim kartu, sakei, kaip laukas turi savo žolę, kaip vilkas turi savo vienatvę, kaip lietus turi savo sausrą, taip aš turiu tave.“ (do_nigun „Paklausk Chagall‘o“). Neatsimena, žinoma.

Apibendrinti sausio mėnesį Š.D. esančius dienoraštinius įrašus būtų galima ška pastebėjimu, jog persivalgyta metaforų (Tamsossviesa „Žiema“). Ir iš tiesų pagrindinis tokio pobūdžio rašinėlių trūkumas – abstraktumas, perdėta egzaltacija, nesuvaldytas jausmas, apie kuriuos byloja daugtaškiai, padrika grafinė teksto forma. Štai dar vienas tokių pavyzdžių: „Šaltos, gūdžios gatvės… Einu viena, pasiklydus minioje,… Dairaus… ieškau… aš niekada nesurasiu tavęs,.. Šnarėdami medžių lapai tyliai taria: “nebėr jau prasmės“.(Lilija „Istorija“) Ir toliau: „Gal pradėkime nuo to, kai pirmą kartą jį pamačiau iškart supratau, kad be jo negalėsiu toliau gyventi…“

Gal tikrai pradėkime tokius ir panašius kūrinius kaip lyja lietus, krenta lapai, visokius sielos išsiliejimus (!) dėti į dienoraštį, nes nemanau, jog ir patys autoriai suvokia tai kaip kūrinį. Dienoraštis puiki tam vieta, tik gal autoriai nepakankamai gerai suvokia Šiukšlių Dėžės paskirtį ir pobūdį? O jei yra pretenzijų į kūrybą – tai treniruotis galima ir dienoraštyje, rašyti, rašyti, rašyti, taip, kaip aerobikos salėje kilnoji rankas, kojas, svarmenis – prakaituokite į sveikatą. Be to, yra puiki moksleiviams, jaunimui skirta literatūrinė svetainė www.pertrauka.lt, kur jums duos gerų patarimų ir gal net pamokins, kaip rašyti.

Ir dar - jaučiate kūrinių pavadinimų ir tai, kaip save vadina jų autoriai „iškalbingumą“. Taip, kaip gyvenime mes „skaitome“ iš žmogaus veido, balso, aprangos, laikysenos, taip ir čia „ieškome“ detalių, kurios byloja pačios už save: pasirinktas vardas, ikona, sakinių konstrukcijos, skyrybos ženklai… Sprendžiame, kokia žmogaus kultūra, kaip jis reiškia emocijas, kokia galėtų būti amžiaus kategorija, matome, išsilavinęs žmogus ar nelabai, koks jo literatūrinis skonis, charakteris, temperamentas … Nors jūsų „veido“ čia ir nėra ir jūs slepiatės anapus ekrano, bet patikėkite apie save papasakojate nemažai. Ir ne apie išorinius dalykus, o apie vidinius. Tekstai, sakiniai yra kalbantys, tekstai išduoda jus, ne tekstu jūs išsiduodate, bet tekstas išduoda jus. Ką aš kalbu nėra taip svarbu, svarbiau, kaip kalbu. Visi mes kalbame apie maždaug apie tą patį, naujų temų vargiai išrasi.

Toliau. Jei apie Š. D. rastus „dienoraštinius“ aš galiu kategoriškai pasakyti, jog tai jokia prasme nepriartėja prie literatūros ir tikrai yra bevertė lektūra-šiukšlės, tai aptinku keletą kūrinių, kurie galbūt verti esė ar prozos vardo ir galbūt gali pretenduoti į literatūrą, ne visai atitinkančią mano kraujo grupę, bet tai darbai, kurie verti išskyrimo iš prozine kalba parašytų kūrinių masės.
Drįsiu wir sind die roboter tekstą „romano pra kalimo pagrindai“ pavadinti eseistiniu bandymu – autorius saviironiškai vadina save devyniolikmečiu su dideliu ego ir keturiasdešimtmečio troškimais. Ambicijų gal ir perdaug, gal ir ne devyniolikmetis, bet ranką turi smagią – moka rašyt. Skaitykit šį tekstą ir šiaip jei domina kai kurie liet. literatūros kazusai – yra neblogų nuorodų ir fatališkų pastebėjimų. Tai atrodo vienintelis tokio pobūdžio tekstas surastas sausio mėnesio Šiukšlių Dėžėje.
Coitus Interruptus „Silkių Marinatas 14“. Tekstas išraiškingas, gyvas, tai tekstas, apie kurį būtų galima pasakyti, jog jis ne jaukus naminis pudelis, o laukinis ūsūrinis šuo. Pabandykit tą tekstą sutramdyt. Labai keistas atsitiktinumas, jog šitą tekstą su kitu ne mažiau įdomiu tekstu „Neskustos morkos ir po butelio dugno storumo akiniais paslėptos akys“ (autorius Agnieszka) sieja Sibiro motyvas, į kurį žiūrima iš visiškai skirtingų pozicijų. Pastarajame: „Sibiras kaip koks keiksmažodis. Gal čia tik man ir mano supuvusiam viduj.“, pirmajame: „Lūšnoje, kurioje gimė, gyveno ir mirė visa mano (ir ne tik mano) giminė. Negandos vardas Sibiras.“ Šituos du kūrinius Sibiras vienija ne tik kaip istorinė realija su skirtingu požiūriu į ją, bet Sibiras kaip vidinės pasaulėjautos ženklas, kuriai nusakyti tiktų frazė iš „Silkių Marinatas 14“: „Pasprinkit sočia morale.“

Šitoje vietoje aš susilaikysiu nuo tolimesnių svarstymų, nes kol kas nesiruošiu vaidinti moralizuojančios bobutės vaidmens. Ir apskritai visokie ten moralumai grožinėje literatūroje – tema, verta milijono. Štai markizas de Sadas – ką, ne literatūra?

Tačiau negaliu sulaikyti šypsenos ir nepacituoti dar vieno grūdeliuko iš butelio storumo akinių, po kuriais paslėptos akys, taip, gal tai ir popsas, bet su humoru ženkleliu, lengva autoironija:

„Mes dažniausiai nieko nešnekėdavom, bet vieną sykį ji iš niekur manęs paklausė, kokia mano svajonė.
Iš pradžių nieko nesakiau, tylėjau. Pagalvojusi atšoviau:
- Norėčiau gyventi papų šaly.
Zita nė kiek nenustebo. Dar kiek patylėjom ir aš kalbėjau toliau:
- Tik įsivaizduokite, ponia Zita, gyveni sau ir vargo nematai. Aplink minkšti ir šilti įvairiausių dydžių ir spalvų kauburėliai. Šokinėji sau nuo papo ant papo visą dieną, o vakare ant vieno atsiguli, kitu – užsikloji. Geras. Rimtai noriu į papų šalį.
- Aš tai į pimpalų šalį norėčiau, - atsakė Zita ir toliau žiūrėjo į neaišku kur.“

Bet jei jūsų literatūriniam gomuriui tai vis dėl to pasirodė per aštru ir ne Zvonkai, jei jums norisi gėrio, jei jums norisi šilumos ir jaukumo, kažko gražaus ir švento, skaitykite klimbingupthewalls kūrinį „zylė“:

„Dabar dauguma linkę prasimanyti, kad tais auksiniais laikais neva vaikams rūpėjo visai kitos vertybės. Suprask, VERTYBĖS, o ne saldumynai ir žaislai. Bet grįžtelėjus atgal, sakau jums – mažylių meilė tuo metu taip pat buvo tiesiogiai susijusi su lauknešėliais. Tik gal vertinami jie buvo kitaip. Ir visgi mama mylima, nes ji skaniai gamina ir rūpinasi, tėtis – nes jis randa laiko pasakoms ir išradimams. Paprasta kaip dukartdu.“

Taip, vėloka kalbėti apie naujus metus - šventės baigėsi daugiau nei prieš savaitę. Tačiau kurybingas.lt tik dabar baigia iš jų išsipagirioti ir tik dabar, pagaliau, susiima, kad prabiltų į tave, maloningasis skaitytojau.
Nekalbėsiu apie tai, kaip gyvenome praėjusius metus - pakalbėsiu apie tai, kaip gyvensime ir ką aš (beveik asmeniškai) planuoju kitiems metams.

Pirmiausia, žinoma, reikia užbaigti visus nebaigtus praėjusių metų darbus. Taigi, pirmasis darbas turėtų būti knygos leidyba. Laimėjusi knyga apie Kaliningradą ilgai laukė savo eilės. Tikiuosi, kuo greičiau užbaigsime visus darbus su ja ir pavasarį jau pamatysime ją knygynuose.
Kitas darbas, apie kurį jau reikėtų pradėti galvoti - „Paraštės Metai“, kurios visus pakvies susirinkti kovo pradžioje. Pats metas pradėti galvoti, kuo nustebinsime žiūrovus ir dalyvius šiais metais.
Panašiu metu tikiuosi pakviesti prozininkus į mūšį. Tegu galanda plunksnas mūsų sunkiasvoriai. Tiesa, kartais truputį abejoju dėl to - pasižvalgius po tą skyrelį, man kartais atrodo, kad prozininkai beveik išnykę iš rašyko. Kas žino - gal mūšiui sugrįš?
Toliau - nauji projektai. Jei viskas eisis, kaip planuota - galbūt „Kitoks varniukas“ turės dar vieną projektą internete. Kokį - pasakysiu, kai žinosiu, kad jis tikrai bus.
Dar jaučiu brestančią lygių revoliuciją. Ar tik ne šiemet… Dėkui vienam pokalbiui - jau beveik turiu konsepciją, kaip viskas turėtų atrodyti. Kai sugeneruosiu ją iki galo - tada ir žiūrėsim, bus revoliucija, ar nebus.
Paskui - paskui vasara, „Paraštės Garsiai“ ir kiti dalykai. Per toli, kad planuočiau. Bet planuoju, gal ne rudenį ar šiuos metus - tiesiog planuoju tolimąjį „kadanors“.
Atidėtuose planuose - norėčiau atgaivinti skaitytojų klubą, kuris, dėl mano aplaidumo, teturėjo vieną susitikimą.
Svajonėse - dar keletas projektų. Vienas iš jų žada daugiau seminarų ir susitikimų, kitas - menų sintezę, trečias - dar vieną didelį internetinį projektą. Tiesa, nei vienas iš jų neapgalvotas, nesuplanuotas, nefinansuotas, kai kurie - net neužrašyti. Bet kas žino - gal vienądien, šiais ar kitais metais.

„visx normalei tik kat relei ruduo geriau uz pavsry. vat“
po tokio komentaro ir nusprendžiau parašyti šį įrašą. Kartu dar ir pataikysiu ant bangos - dabar bloguose daug kalbama apie komentavimą. Tačiau aš apie komenavimą ne delfyje ir ne bloguose. aš apie komentavimą po kūriniais.
Reikia pripažinti, kad kūrinių komentavimas svetainėje rašyk.lt yra palaida bala. Taip, administracija pratrina vieną kitą necenzūrinį ar įžeidų komentarą. Tokie draudžiami. Tačiau kaip vertinti tokius komentarus kaip tas, kurį pacitavau įrašo pradžioje? Kaip vertinti štai tokius komentarus:
hmmmmmmmmm gal nekomentuosiu. . .
Žalgiris - jėga
Diedukas močiūtę už bulvių maišo norėjo pakrušti.
:)Ot zinokit, vaikai, daba pasakysiu biskia ne į tema, bet jūs man atlaisit tikiuosi, taigi va - pasirodė dabarciaus tokia knyga Japrisot Sebastien. Mirties vasara, niu va te yra apie pijaninų ir labai jau labai nebloga knyga, niu sakės zinokit, as tai vobsė mazai skaitau, nes bijau pradėt, nes yra tokių knygų, kur kai pradedi ir nebegali sustot ir tadu jau darbams kapiec, niu va ir ta pasirodė kaip tik tokia, smauks per sestadieniu ir perskaiciau, niu va, o eiliuj mazai lyrikos vat, bet kad apie pijaninų tai gerai argie vat:)))

ir panašiai. cituočiau ir cituočiau.
pavadinau tai idėja, kadangi tuoj pateiksių tam tikra komentarų „cenzūros“ idėją, kuri, tiesa, nesiskaido į „Kas kur kaip“.
taigi, pirmiausia, žinoma, reikėtų kiek įmanoma apsibrėžti, kas yra tinkamas komentaras, o kas yra netinkamas ir tai apsibrėžti taisyklėse. paprastai kalbant, tinkamas komentaras turi būti apie kūrinį. savaime suprantama, kad administratoriams išgaudyti visus „netinkamus“ - nesusijusius su kūriniu, komentarus nėra paprasta. dėl to reikėtų truputį pakopijuoti delfi komentarų šalinimo sistemą - ten žmonės gali pažymėti, kad jų nuomone, komentaras yra netinkamas. rašyke tokią teisę galime suteikti autoriui - reikėtų padaryti techninę galimybę autoriui pažymėti komentarus po savo kūriniais, kuriuos jis laiko nesusijusiais su kūriniu. galutinis sprendimas, žinoma, atitektų administratoriui - iš visų pažymėtų komentarų jis atrinktų ir ištrintų tuos, kurie tikrai neatitinka taisyklių.
taip pat pridėčiau tokį taisyklių punktą: jei ištrinama penki/dešimt/penkiolika vartotojo komentarų - jis mėnesiui praranda komentavimo teisę. kitaip tariant - nemoki kalbėt apie kūrinius, tai nekalbėk visai.
žinoma, susidurtume su autoriais, kurie nuolat žymėtų tiesiog neigiamus komentarus. iš tokių reikėtų laiks nuo laiko atimti „žymėjimo“ teisę.
bet kuriuo atveju, manau, kad tai pakeltų svetainės komentarų kultūrą. nors šiek tiek.
o nuo rytojaus pratęsiu komentarų temą kiek linksmiau. nusprendžiau surūšiuoti svetainėje pasitaikančius komentarus. jau net sugalvojau tipų pavadinimus. kokie jie - pamatysite ryt.

Man kartais pasidaro įdomu, kiek „poetų“ turi parašę knygą ir kiek jų yra siuntę tą knygą per visas leidyklas? Poetus rašau su kabutėmis, nes turiu omenyje tuos, kurių rašliava daugiau pasižymi kiekybe, negu kokybe. Tiesa, juos giria jų draugai, jais žavisi kaimynai ir jų vis prašo paskaityti ką nors įvairiuose vietinės reikšmės susibūrimuose. Ir siūlo jiems leisti knygą, tą, iš stalčiaus.
Toks klausimas man iškilo po to, kai į rašyk.lt svetainės el. paštą atėjo eilinis laiškas, prašantis įvertinti kūrybą ir išleisti autoriaus knygą. citata:

Is karto noreciau atsiprasyti, jeigu busiu viena is tu, kurie sukuria viena kita eilerasti ar apsakyma ir isivaizduoja, kad gali jau isleisti knyga. Taciau, kaip beneigciau, jog neturiu gysleles tam ir nelabai mano raslevos vertos siandienos zmoniu perskaitymo ir ivertinimo, vis tebekaupiami tikrai nemazi kiekiai eilerasciu (dalis uzrasuose, dalis kompiuterio atskirame foldzeryje) byloja, kad gal reiketu juos parodyti visuomenei ir bent dali patalpinti I poezijos knygele/rinktine.

Nuoširdu, ar ne? Man tik įdomu, į kiek jau leidyklų yra išsiųstas toks laiškas, kad net rašyk.lt jis pasiekė? Dar man įdomus faktas, kad rašantys žmonės paprastai nemoka skaityti ir nepasigilina, kur siunčia tokius laiškus. citata:

Labai prasyciau atsiliepti, jeigu Jums butu galimybe perzvelgti mano kuryba, bent dali jos, tiesiogiai kritiskai ivertinti ir pasakyti savo, kaip leideju nuomone…

Na taip, visi žinome, kad Lietuva - poetų kraštas. Kas antras rašo eiles ar bent jau naujametinius sveikinimus, joks miestelis ar kaimas neapsieina be savo poeto, kuriuos giria net nepažįstami žmonės. Ir visi tie poetai, žinoma, nori išleisti knygas. Net jei neturi jų parašę, tik prikrovę pilnus foldžerius eilėraščių. Ir net jei neįvertino eilėraščių rašytojų sąjunga, jei nei viena leidykla taip ir neatsakė į laiškus - viltis miršta paskutinė. Tada ir gauname tokius nuoširdžius laiškus mes. Tačiau tegalime skėstelėti rankomis ir pasakyti „deja“. Mes ne leidykla.
citata:

kurti poezija pradejau nuo 1995m., neskaitant jau nuo darzelio kurtu mysliu, ketureiliu, kuriu daugumos jau ir neatrasciau… bei dabar nuolatos rasomu sveikinimu imones vadovams, kolegoms, draugams, giminaiciams ir pazistamiems, bei svenciu progoms kuriamu asmeniniu eiliuotu sveikinimu; pernai esu dalyvavusi Poezijos pavasaris 2006, jaunuju poetu Poezijos pavasarelyje, tiesioginio ivertinimo ar pakvietimo atnesti daugiau savo kuriniu I rasytoju sajunga perzvalgai ir ivertinimui nesulaukiau, tad ir nesiryzau brautis pati ir siulytis, taciau is publikos palaikymo ir paklausimu is visai nepazistamu zmoniu, kur galima isigyti mano poezijos knygele, vis svarstau, kad gal tikrai tos rasliavos ko nors vertos ir galetu sulaukti demesio…

Ką aš norėjau pasakyti šiuo „postu“, įkvėptu nuoširdaus laiško? Keletą elementarių dalykų - kad ne kiekvienas „poetas“ yra poetas, kad prieš leidžiant knygą reikia ją bent jau parašyti, kad giminės bei artimieji kažin ar gali objektyviai įvertinti ir kad rašyk.lt nėra leidykla. Tiems, kas vis tiek nenuleidžia rankų, siūlau dar vieną citatą:

Kaip išleisti knygą? Pirmiausia – ją parašyti. Arba turėti aiškią koncepciją, jeigu tai ne romanas, ir leidykloje tikitės rasti bendraautorių. Tada siųsti rankraštį (arba projekto aprašymą) leidyklos adresu, pageidautina su paaiškinimais: keletas sakinių apie save, ar esate leidęs savo kūrybą, ar siūlėte šį veikalą kitoms leidykloms. Leidykla atsakys jums per 15 darbo dienų, jeigu rankraštis sudomino redaktorius. Tada būsite pakviesti detaliau aptarti projekto ir pasirašyti sutarties: sutarti dėl autorinio honoraro, knygos pristatymo, reklamos ir kitų dalykų.

Taigi, jei nesulaukėte atsakymo po 15 dienų, galite pamėginti dar vieną leidyklą. Jei nesulaukėte atsakymo iš keleto leidyklų - vilties beveik nebėra. Tačiau visada galite išleisti knygą savo lėšomis. Tai nėra labai jau brangu.

P.S. Šis „postas“ yra asmeninė jo autorės nuomonė, juo nieko nenorėta įžeisti, tik pakelti nors kam nors nuotaiką.

Jau netrukus paskelbsime rezultatus - geriausiai įvertintų knygų trejetuką, o tuo tarpu trumpai apžvelgsiu dar keletą knygų iš eiliuotos konkurso dalies, kadangi ir prastų knygų autoriai nusipelno vieno kito aptariamojo žodžio. Perspėju autorius - gerų žodžių jums beveik neturiu, kadangi mano nuomone, be trijų aptartų anksčiau, visos kitos poezijos knygos nusipelno pačio mažiausio balo.
Vienas iš prastos knygos požymių - rimuoti „naktyje“ su „naktyje“, todėl knygos Salto mortale autorei reikėtų pirma išmokti bent jau rimavimo pagrindų, ir tik tada mėginti rašyti knygą. Dar reikėtų atsikratyti visų tų klišių ir primityvaus požiūrio į daiktus ir dalykus. Knyga įdomi tuo, kad visi eilėraščiai turi miestų pavadinimus ir atspindi autorės požiūrį į miestą ar kokią miesto istorijos detalę, tačiau po dešimties tokių tekstų, miestai pradeda nebesiskirti vienas nuo kito. Nuobodu. Ir labai jau primityviai žiūrima į miestą ir jį nusakančius veiksnius.
Kad poezijos knygų autoriai nesupranta, kaip turėtų būti formuojama knyga, ir kad šūsnis eilėraščių, savaime dar nėra toji knyga, rodo ir pavadinimai, pavyzdžiui Kokteilis ir yra tekstų kokteilis. Tiesa, tai ne gryna poezijos knyga, yra ir prozos tekstų. Eilėraščius aš pavadinčiau nuoširdžiais - tik ne geraja prasme. Autorė lieja savo jausmus, panaudodama visas įmanomas klišes. Temos irgi atitinkamos - gamta, meilė, laukimas. Nuobodu, trūksta savitumo, tikro autorės jausmo. Dar trūksta rimo ir ritmo technikos. Prozos tekstai taip pat nuobodūs - buitiški atpasakojimai, neturintys nei minties, nei įdomios kalbos - nieko, kas kabintų.
Kita panašaus pavadinimo knyga Mozaika kitaip atspindi savo pavadinimą - čia ir tekstai yra mozaikos. Tačiau aš jos nepavadinčiau poezijos knyga - tai žodžių ar frazių rinkiniai, kurių dalis visai neturi prasmės. kiti, kurie turi prasmę, naudoja tas pačias klišes, kaip ir Kokteilio autorė, tik gal truputį originaliau, bet paprasčiau - be romantiško rimo ir ritmo, tačiau taip pat prastai. Tekstai arba nieko nepasako, arba pakartoja visiems žinomas tiesas vis tuo pačiu, ne kartą girdėtu būdu. Jie nemotyvuoti, neišjausti, jie ne poezija, o tiesiog paprastas autoriaus minčių išdėstymas - tie, kurie nėra tiesiog beprasmiai žodžių rinkiniai.
Tiek šiandien. Dar keletą itin prastų poezijos knygų trumpai aptarsiu rytoj.