.. liko du, mano nepaminėti, tekstai - Chameleonai ir Sapnų vagis - didžiausi apimtimi ir, matyt, entuziazmu.

Ryžtas ryžtu, tačiau vertą dėmesio galėčiau pavadinti tik pirmąjį tekstą. Kodėl? Kadangi antrasis tekstas Sapnų vagis man pasirodė vienas tų, kuriuos dažnai galima aptikti rašyk.lt erdvėje. Tik žymiai ilgesnį ir prifarširuotą daugiau tuščiažodžiavimo. Žinoma, tekstas nebuvo prasčiausias iš mano skaitytųjų, kadangi galima rasti lyg ir idėjų, kurios vos vos blizga tarp krūvos nesutvarkyto stiliaus ir tiesiog nesuvaldytos apimties. Ką turiu omeny? Tiesiog skaitant darosi nuobodu, nerandi nemažai vietų motyvacijos: kodėl apie tai kalbama, kam apskritai apie tai kalbama; erzina tas smulkmeniškumas, kurio net nepavadinčiau reikalingu, kadangi jo tiesiog per daug. Krūva vardų, kaita, tekstas itin banguotas tiek savo turiniu tiek ir literatūriniu pajėgumu.

 Tuo tarpu antroji knyga Chameleonai man pasirodė kur kas labiau vykusi. Yra koncepcija, kurios pasigedau beveik visuose, prieš tai skaitytuose tekstuose. Stilius, nors ir šlifuojamas, visai patrauklus,  mintys dėstomos tvarkingai, yra tam tikra sprendimų motyvacija. Pavyzdžiu būtų galima pasirinkti ir tą turinyje esantį “realybės šou”, kuris turi aiškią reikšmę. Iš to galima spręsti, kad rašoma buvo mąstant, o ne tik iš nuogo noro rašyti. Tačiau.. pasirinkta teksto tema ir idėjos yra tokios nuzulintos, tokios populiarios, kad vien dėl to nukenčia teksto vertė. Kitaip sakant, knygos tema savaime nulemia dalies skaitytojų pasirinkimą skaityti ją ar ne. Elementaru. Vos pradėjęs skaityti pajutau knygos 14.99€ skonį. Aišku, vėliau mintys kiek autentiškėja, tačiau ašis vis tiek išlieka ta pati. Žinoma, galima man priekaištauti, jog nebėra temų, kurios būtų visiškai originalios, tačiau atsakyčiau, kad yra temų, kurios yra pernelyg populiarios. Tekste galima pajusti tą norą pabrėžti šio amžiaus žmonių nukrypimą dvasinį, tačiau pasirinkta prizmė atskleisti tas spalvas man atrodo klaidinga. Aišku, esu visiškai neteisus, jei žiūrima pro populistinius akinius.

 Reziumuojant galėčiau pasakyti, kad neradau nei vienos knygos, kurią be abejonių galėčiau vadinti verta nugalėtojos vardo, tačiau mano nuomonė ir liks tik mano nuomone, kuri nenulems galutinio sprendimo. O be šių 9 tekstų yra dar krūva kitų, iš kurių, manau, ir bus išrinktas nugalėtojas. O tuo tarpu iš šių, jei jau reiktų kažką vadinti kandidatais, tai daugiausia šansų duočiau tekstams Chameleonai ir Savęs okupacija.

Labos nakties.

Viena poezijos knygų skirta vaikams. Jos pavadinimas, tiesa, nelabai atspindi turinį - „Šauni kompanija“ lyg ir žada, kad knygoje atrasime visą krūvą draugų, tačiau apie juos kalbama tik prabėgom - tai katinėlis, tai ožiukai, tai debesėlis. Kaip tokiam pavadinimui ir kaip smagiai vaikiškai knygai tekstai yra per ramūs, jiems trūksta žaismingumo. Autorė piešia vaikui pasaulį, tačiau man jame pritrūksta spalvų, vaikams būdingo ryškumo. Taip pat man pritrūko pamokymo, moralų - kažką panašaus atradau tik vienam kitam tekste. O juk pamokymas - turbūt pagrindinis vaikiškos literatūros tikslas.
Atskirai paėmus vieną kitą tekstą - jie tikrai žavūs, puikūs ir vaikams garantuotai patiks, tačiau skaitant jų daugiau - suvienodėja, tampa beskoniais, bekvapiais. Neatradau nieko, kas skirtų šiuos tekstus iš visų kitų vaikiškų tekstų - jokių įdomesnių temų, jokių smagesnių veikėjų. Taip pat nėra nieko, kas sietų juos į vieną knygą.
Dar prikibčiau prie tekstų formos - ji toli gražu nėra tobula, o mano nuomone, vaikiškam eileraščiui jos reikia dargi tobulesnės, nei suaugusiam. Vaikiškas tekstas turi skambėti lengvai, tiksliai ir nepriekaištingai.
Prirašiau taip, kad atrodo, jog viskas labai blogai - anaiptol. Eilėraščiai tikrai neblogi, tik į vieną knygą jie dar nesusiklijavę ir kai daug sudedi į vieną vietą, pernelyg supanašėja. Vis tiek gražiai iliustruotą, manau, nupirktų ne viena mamytė.

Pradėdamas skaityti tekstus laukiau vientisų, galbūt silpnų literatūriškai, tačiau tvirtą koncepciją turinčių tekstų, kadangi knyga man asocijuojasi su gana klasikinio tipo romanu ar bent jau suvaldytu novelių rinkinių. Visgi, šito neišvydau. Išvydau nemažai tiesiog nepažabotų tekstų, fragmentiškų, nesujungtų, nemotyvuotų, kartais labai abstrakčių. Žinoma, perskaičiau dar ne visus, tačiau šiokį tokį vaizdą jau galima susidaryti.

Tarkim, tokie tekstai kaip Aš ir mėlyni drugeliai stiklainyje arba Kietas - puikūs pavyzdžiai to, ką vadinu nesuvaldyto vientisumo (labiau orientuota į pirmąjį tekstą) ir koncepcijos neturinčiais tekstais. Nemanau, kad pasisekimą gali turėti abstraktūs, pernelyg dideliu paauglišku patosu kimšti tekstai, ar tiesiog į vieną krūvą sumesti trumpi tekstukai vaikams (beje, be jokio moralo ar kažko elementaraus, kas reikalinga tekstams vaikams) ir pavadinti rinkiniu vaikams. Rodos, stilius būtų dar nieko (apskritai, bene visi tekstai, kuriuos skaičiau, visai neblogo stiliaus, bet..), bet vienas stilius nevaikšto, ir knygos leidžiamos tokios, kurios arba yra universaliai kokybiškos, turinčios tą mano jau dešimtkart minėtą koncepciją, ar tiesiog pilnos XXI amžiaus sintetinio mėšlo, aprengtos patraukliu rūbu. Na, bet čia nesiplėtosiu…

Štai dar du tekstai - Prarastos dienos ir Pabudimas man panašūs savo išraiška, pasakojimo spragomis. Rodos, yra tam tikros tekstui būdingos savybės, kaip pvz siužetas ar veikėjai, bandoma atskleisti portretus, vaizdinius, nuotaikas, bet čia tuo ir užbaigiama. Pasigendu vėlgi koncepcijos. Rodos, jau patys pavadinimai abiejų tekstų yra tam tikras, didelis raktas į teksto esmę, tačiau bene pavadinimai čia ir yra patys įspūdingiausi. Kitaip tariant, man šie du tekstai atrodo nesuvaldyti. Jau nebeverta minėti to fragmentiškumo, kuris man nors ir atrodo kaip kliūtis, tačiau tiek jau to, kadangi tai autoriaus pasirinkimo laisvė. Sakyčiau, Pabudimas kiek pranašesnis už Prarastas dienas, kadangi pastarasis tekstas mane suglumina tuo, jog jei nebandysi gilintis, nebandysi subjektyviai ir šališkai ieškoti teksto idėjų, vientisumo, kažkokio literatūrinio grožio, galų galę, ir tos koncepcijos, tai išvadose galėsi burbėti, kad šis tekstas - apie nieką, apvyniotas keletu originalių minčių ir tiek. Tuo tarpu Pabudime idėją, kažkokius koncepcijos pamatus,  galima užčiuopti ir be didesnio ir subjektyvesnio gilinimosi. Tik štai tas atlikimas toks gana nevykęs. Kuo? Temų ir pasakojimo kaita, pernelyg didele kaita. Pradedama apie vieną, baigiama visai kitu, ir tai nebūtų taip blogai, jei būtų tam tikros jungtys, vyriai tekste.

Štai Tūkstantis amžinybės akimirkų ir tekstas be pavadinimo, kurį pavadinau tiesiog Dienoraščiu (parašytas dienoraščio forma) man atrodo kiek stipresni už prieš tai minėtuosius. Kuo? Galbūt savo idėjos konkretinimu, stipresniu stiliumi, koncepcijos buvimu, tiesa, sąlygiškai. Apskritai, Tūkstantis amžinybės akimirkų pasirodė net labai geras darbas, kadangi pasakotojas - labai įtaigus savo konkretumu, stilius sklandus, gana proziškas. Bet skaitant toliau ėmiau jausti kažkokį skonį burnoje. Visgi, skaičiau, nes pirmas įspūdis pasirodė itin geras, bet tas skonis burnoje trukdė vis labiau ir labiau. Galų gale giliai įkvėpiau ir iškosėjau tokį plastmasės gabalą. Tiesiog…su laiku imi jausti, kad pasirinktas teksto atskleidimas per labai kategoriškos nuomonės pasakotoją - labiau jaukas, nei tikra idėja. Tai įtaigu, reikia su tuo sutikti, tačiau galų gale pamatai, kad tekstas pilnas ne kartą minėtų idėjų, kad kartais nėra motyvacijos idėjų sprendimuose, kad už tų skambių ir įspūdingų deklaracijų slypi kažkas sintetiško, kažkas netikro. Trūksta tikrumo. Tik dar kartą galiu pasidžiaugti, kad yra aiškesnis idėjos, koncepcijos vaizdas. Todėl ir vertinau bene geriausiai. Kol kas. O Dienoraštį priartinau anam tekstui todėl, kad man panašus modernizmo, kažkokių vidinių frustracijų jausmas, nuojautos, išgyvenimai. Tačiau šis tekstas silpnesnis, nes vėlgi koncepcija nugrimzta, lieka kažkas artimo sąmonės srautui, emocijų iškrova, neblogas stilius ir daugiažodžiavimo jausmas. Apibendrinant galėčiau akyti, kad šie du tekstai - pop’sas. Pilnas subtilios ar net labai akivaizdžios sintetikos.

Paskutinis tekstas, kurį skaičiau - Savęs okupacija man atrodo arčiausiai mano ieškomos koncepcijos. Bet mediumo rasti ir čia nepavyko, nes jei ne koncepcijos stygius. tai stiliaus problemos. Rodos, tai pataisoma, tačiau taisyti reiktų daug. Šitas tekstas savitas tuo, jog skaitant dalimis, epizodais, jis atrodo stiprus, neblogai motyvuotas, sklindantis iš patirties, kas man labai imponuoja, tačiau skaitant nuosekliai, dalį po dalies, ima atsirasti jau minėtas daugiažodžiavimo jausmas. Tai ne tuščiažodžiavimas, tiesiog pasakoma tiek daug, jog kartais atrodo…per daug. Ima atsirasti nuobodulys, kadangi nukrypstama į tai, kas atrodo nereikalinga eseistikai. Čia man patinka A. Camus konkretumas, kad yra klausimai, į kuriuos pirmiausia reikia atsakyti, o visi kiti, ne tokie svarbus, yra tik žaidimas. Vertinau kol kas aukščiausiu balu vien dėl to, kad yra tam tikra koncepcija, yra jau mano minėtas patirties akcentas, plastmasės atsisakymas. Vertinau aukščiausiai, nepaisant to, jog buvo nuobodžiau nei tarkim, skaitant Tūkstantis amžinybės akimirkų, kuris buvo visiškai nenuobodus, tačiau esu už kažką tikro, nors ir ne su aukščiausiu kokybės ženklu.

Tačiau vertinimai vertinimais, bet kol kas aukštų, išties  aukštų balų nedaviau niekam. O kodėl - nežinau net pats…suabejosiu kaip ir Sigrida - galbūt literatūriniai kriterijai aukšti, gal skonis ir ieškomas atitikmuo labai savotiškas. Tiesiog norisi, kad laimėtų verta to knyga. Na, liko dar du tekstai. Gal rasim ką konceptualaus ir kokybiško.

Prisipažinsiu: tai pirmoji konkurso knyga, kurią skaitau be jokių murmėjimų, nosies raukymų, skaitant neturėjau sudarinėti kompromisų su savimi („privalau perskaityti iki galo iš pagarbos autoriui ir jo tekstui“). Ne, jokių kompromisų nebuvo - tik skaitymo malonumas.

Autorius iš tiesų geba rašyti gražiai. Turinys, rodos, toks paprastas, natūralus, tačiau: atskleidžiama laikmečio dvasia, konstruojamas subtilus pagrindinio veikėjo portretas. Tas paprastumas ir pagauna, - tiesa, tai tik išorė. „Viduje“ slypi daug nepaprastų „razinų“. Tai - keli ypatingai vaizdūs epizodai, ryškūs paveikslai. Skaitytojas kartu su veikėju godžiai stebi „baltąjį šokį“ - tai tik vienas tų pagavių epizodų.

Vis dėlto turiu sviesti porą didelių akmenų į autoriaus daržą. Tokio gramatiškai netvarkingo teksto šiame konkurse dar nesu skaičius, - kažkas turės nemažai darbo taisydamas klaidas ir dėliodamas kablelius, nes autorius juos kiša visur, kur jaučia paprasčiausias intonacines pauzes. Ši netvarka gerokai nedera su meniškai kokybišku tekstu.

Tiesa, dar vienas dalykas. Skaitant pagaliau pajaučiau, kad autorius turi ką pasakyti, o ne rašo „dėl rašymo“ (čia dar išskiriu tą moteriškąjį romaną, kur autorei rūpi papasakoti istoriją). Kad ir kaip būtų gaila, dauguma tekstų parašyti taip primityviai, kad skaitant nejučia galvoji: ar mano kriterijai tokie aukšti, o gal literatūrinis skonis baisiai įmantrus, - bet nei viena, nei kita, - tiesiog dauguma autorių neturi jokios „žinios“ skaitytojui ir manosi „prisiviliosią“ jį pigiom sekso scenom ar nuolatinių išgertuvių aprašymais. Atleiskit, tai paprasčiausiai nuobodu.

Baigiu savo pasvarstymus, sveikinu „Aksominių atostogų“ autorių ir tariu jam ačiū.

Kol manęs nebuvo, labai gražų pavyzdį parodė Sigrida, pradėjusi aptarinėti perskaitytus konkurso „Mano knyga“ darbus. Nusprendžiau ir aš aptarti vieną kitą knygą iš poezijos „lobyno“ - tas, kurios užkliuvo, beverčiant lapą po lapo.
Pradėsiu nuo mergaitiškos poezijos. Kadangi ši knyga be pavadinimo, pavadinsiu ją vieno iš eilėraščių vardu. „Mergaitė akvariume“ - tai būtų vienas iš tiksliausių knygos pavadinimų, kadangi mergaitė, mergaitiškas gyvenimas eilėraščiuose išnagrinėjimas nuo A iki Z. knygą perskaičiau labai lengvai, nes eilėraščiai liejasi ir, kartais atrodo, jungiasi vienas su kitu. jie pilni ilgesio, laukimo, džiūgavimo, atradimo ir visų tų be galo trapių mergaitiškų jaumų - tuo ir žavūs. Vis tik, po 10 eilėraščio pradeda atrodyti, kad jausmai, temos vis kartojasi ir tas trapumas, žavėjęs pirmuose tekstuose, pradeda po truputį erzinti, tekstai visai nebeįsimena. jiems trūksta jėgos, kurią būtų galima slėpti po šiuo trapumu, trūksta ryškių spalvų, nepaprastai didelio džiaugsmo, neregėto skausmo ar kokios kitos emocijos, keičiančios mergaitišką pasaulį, kuris knygoje pernelyg stabilus ir sumažintas - maži tiek jausmai, tiek jam gręsiantys pavojai. gal autorei trūksta gyvenimiškos patirties, o gal ji bijo įsileisti tikrą gyvenimą į savo poetinį pasaulį, nežinau, bet įspūdį, paliktą pirmųjų tekstų, baigiantis knygai beveik ištrynė įspūdis, kad viskas buvo atkartota po keletą kartų.
Ir dar. tai ne knyga, tai tiesiog sumesti į krūvą darbeliai. šito pasigedau pas turbūt visus poetus - knygos kompozicijos. šiuo atveju, prozininkams (ypač romanistams) tubūt lengviau už poetus - imi istorija ir surašai iš jo knygą. kokie eilėraščiai ir kurioje vietoje turėtų būti padėti, kad sukurtų knygą - daug sunkesnis sprendimas, daug didesnis darbas.
Nors ši knyga man labiausiai patiko iš visų poezijos knygų, vis tik, nemanau, kad laimės šį konkursą. Ji neužaugo dar iki knygos, kurią būtų verta leisti, tačiau autorė tikrai turi potencialo.