Šiandien Pertraukoje prasidėjo Literatūrinių koliažų mūšis. Jo esmė - Dalyviai, naudodami kitų Pertraukos autorių tekstų sakinius (prozai) ar eilutes (poezijai), turi sukurti savo tekstus duota tema.

Skolinti sakiniai ar eilutės turi sudaryti ne mažiau kaip 50% darbo ir privalo būti išskirti tekste paryškinant.

Atrankinio turo tema - klonavimas

Literatūrinėje rašyk.lt svetainėje galima talpinti įvairaus pobūdžio tekstus: fantastiką, esė, prozą, kūrybą vaikams ir kt., populiariausios, žinoma, eilės. Eilėms lygių nėra, bet šiandien ne apie jas, bent ne apie šį skyrių. Atrodo, viskas lyg ir aišku. Tačiau yra dar viena paslaptingo pobūdžio skiltis, gal net ne skiltis, o dėžė, Šiukšlių Dėžė. Gyvenime joje atsiduria susukti popierių gniužulėliai – nepavykę juodraščiai, gyvi kūrybinių kančių liudininkai. Bet kokį vaidmenį Šiukšlių Dėžė atlieka čia, virtualioje erdvėje, kai tie kūriniai iš esmės niekaip nepranyksta? Kokie kūriniai joje dažniausiai talpinami, kodėl? Šiukšlių Dėžė, na, solidumu lyg ir nekvepia, bet gal čia veriasi kiti dalykai.

Šiukšlių Dėžės gruoblėtumą ir nenugludintą žavesį pagal skelbiamų kūrinių skaičių aplenkia tik neprilygstami šilkinių eilių audeklai. Paradoksalu, bet ir Šiukšlių Dėžėje mes dažniausiai susiduriame su eilėmis. Tai gal tai kitokios eilės? O gal į tas pačias eilės tiesiog kitaip žiūrima? Gal tai susiję su eksperimento laisve ir neįpareigojančia aplinka, gal tai, jog nereikia spraustis į siaurą ir gal iš mados kiek išėjusią žanro suknelę? O gal lemia psichologiniai faktoriai: nepasitikėjimas savimi, nes Šiukšlių Dėžė lyg ir neįpareigoja rašyti gerai ir atrodo, jog galima čia dėti, kas užėjo ant seilės, visokį š.

Keliu šiuos filosofinius klausimus, kai man topteli neįtikėtinai kvaila mintis paklausinėti pačių rašykų, o ką gi jie mano apie Šiukšlių Dėžę, iš esmės klausimai buvo du: kodėl savo kūrinius talpinate Šiukšlių Dėžėje ir ką manote apie joje esančių kūrinių kokybę. Arba. Kodėl aplenkiate šią rubriką? Štilis. Bet štai pirmieji atsakymai, Littera, ZRZ žinoma kaip zirzulė, Žilis, Van, Vidmantas Nuolaida, kapt, begemotas, Degtukas Arbatinis, Macte animo (tai vis vartotojų literatūriniai pseudonimai), ir pasirodo, kad ta Dėžė karšta, įkaitusi iki baltumo – teko man ją paleisti iš rankų idant negaučiau III B laipsnio nudegimo, o su ja kartu ir savo mintis. Tokiomis akimirkomis supranti, koks vis dėl ribotas esi žmogus. Pateikiu keletą įdomesnių atsakymų:

ZRZ: „Man kažkaip nekyla noras viešai publikuoti savo šiukšlių dėžės turinį, o išanalizavusi kitų patirtį, pastebėjau ryškią tendenciją: kuomet šiukšlynas mintyse, tai ir mintys šiukšlyne Mano manymu ji reikalinga: po rašomuoju stalu, virtuvėje, rūkomajame, koridoriuje, gatvėse peronuose, prieplaukose, autobusų stotelėse, poilsio aikštelėse ir panašiose vietose, bet tikrai ne kultūringos bendruomenės kūrybos publikavimo erdvėje ;)“

Van: „šiukšliadėžė tokia pat gera kaip ir eilės kaip ir fantastika kaip esė kaip proza ir t.t. tereikia kad geri autoriais geras kategorijas išnaudotų gerai. asmeniškai aš talpinu į šiukšliadėžę dėl kelių priežasčių. pirma tai gražiau skamba. antra mažesnis kūrybos srautas todėl didesnė tikimybė kad paskaitys :)). trečia pats tvarkau šiukšlinę. ketvirta na galbūt kai kurie kūriniai neatitinka kitų kategorijų reikalavimų ar kaip čia.“

Žilis: „ dėl šiukliadėžės pasisakau kategoriškai, ten patalpinti kūriniai neturėtų būt vertinami balais, tai kas šiandien yra - absurdas, todėl visi geresni - ten.“

begemotas: „šiukšlių dėžės paskirties aprašymą galimą rast. savo rašliavą begemotas deda kai manau jog tai silpna ir neaiškios kokybės rašliava. ten kūriniai didumoj yra stiprūs nes kiti deda kaip savotišką protestą.“

Houldenas: „Dedu į ją tai, kas, mano supratimu, sulauktų prastesnio įvertinimo (pastaraisiais metais tai tik ir darau), tai, ko visgi nesinorėtų dėti į dienoraštį, jei yra nors mažutė nuojauta, jog tai gali turėti ambicijų į kūrinį, tuos kūrinius gal būtų galima pavadinti ir bandymais, pratybom. Ir dar (čia jau ypač aš) į Šiukšlių dėžę dedu tai, ko negalima būtų priskirti jokiam kitam rašyke esančiam žanrui, pvz., „Nuotrupas“. “

Macte animo: „Net tokios minties nebuvau suradusi. Mėgstu tvarką, gerbiu kūrybą ir skiriu jai atitinkamą skyrių.“

Degtukas Arbatinis: „Aš į šiukšliadėžę metu tik tai, kas man atrodo neverta jokios kitos kategorijos. Pati šiukšliadėžinių kūrinių stengiuos nepeikt (nes mano galva, ta kategorija tam ir sukurta, kad mestume ten šlamštą). Kartais būna, parašai ką nors artimo, mielo, savito, bet nepakankamai gero, kad tilptų į „eiles“, o išmest irgi nesinori. Tada švyst į šiukšliadėžę - ramu, nes kūrinį kažkas perskaitė ir tuo pačiu nieks negali burnot, kad suknistai rašai, nes juk kategorijos pavadinimas pats už save kalba. Tik man atrodo, jog kartais rašykai per griežtai vertina šiukšliadėžės turinį. Aš jam linkus būt atlaidesnė.“

Vidamatas Nuolaida: „šiukšlių dėžė susiformavo labai natūraliai. Niekas specialiai jos nekūrė tokia, kokia yra. Ji neprigijo pertrauka.lt svetainėje. O čia ji gyvuoja ir, manau, kad pati mėgstamiausia rašančiųjų tema. Žinoma, kad nauji lankytojai gali neteisingai ją suprasti, bet čia vieta ne prasčiausiems kūriniams, o įdomiausiems :)“

Apsi.: „Pabrėšiu: nemėgstu vertint apibendrintai, nes tai pavojinga ir beveik visuomet klaidinga. Gerbiu ir myliu KONKREČIUS vartotojus už jų tekstus bei žmogiškas savybes, kurios man mielos - tokių yra visose skiltyse, kurias skaitau. Gerbiu tuos, kurie publikuojasi tik Eilėse ar Prozoj, bet nerodo jokios nepagarbos Š.D. ir vertina ją kaip lygiavertę. Ir visa esybe prieštarauju tiems , kurie renkasi „Eiles“, o Š.dėžę laiko atliekų vieta. Bet mielai palieku jiems teisę toliau laikyt save aukštesniais bei kultūringais. ;))

Man Š.D. - veikiau pozicija nei savęs menkinimas. Vertinu rašliavas griežtai, bet esu tikra, kad „Eilėse“ esama daug didesnio šlamšto nei Š.D.

O vertint būtina visas skiltis vienodumu pajėgumu.

Myliu Š.D. Hau. :)*“

Taigi susilaukėme pačių įvairiausių, pačių prieštaringiausių nuomonių. Nuo nepretenzingų Van pastebėjimų, išmintingų ir emocionalių Apsi. samprotavimų iki radikalių Žilio pasiūlymų (jei teisingai supratau) ar net kategoriško ZRZ požiūrio į ją. Na, ką. Esame skirtingi, ir tai yra įdomu. Aišku, tik viena, kad nė viena svetainės rubrika nesulaukia tiek prieštaringų vertinimų kaip Šiukšlių Dėžė. Tai kas vis dėl to yra Šiukšlių Dėžė ir kokį vaidmenį ji vaidina rašyk.lt svetainėje? Apie kokį protestą kalba begemotas ir kokią poziciją omeny turi Apsi.?

Aš ir pati esu Š.D. gyventoja. Kaip tai atsitiko? Ogi vieną dieną tiesiog susikroviau savo poetinę mantą ir „apsigyvenau“ Šiukšlių Dėžėje. Tiesiog be priežasties, tada dar net negalvodama apie jos kūrinių vertę ar tam tikrą išreiškiamą poziciją. Pasitraukiau į pogrindį. Galbūt čia man pasirodė ramiau. Man tai galbūt pasirodė kaip galimybė pabėgti nuo literatūrinio triukšmo ar pernelyg didelio pretenzingumo. Juk nesvarbu, kur talpinami kūriniai, svarbiausia yra jų kokybė, kad jie būtų įdomūs, turėtų savo „veidą“, nebūtų vienadieniai kaip tie blizgūs madingi skudurai parduotuvių vitrinose. Juk ne pasipuikuoti ateina eilėraštis, o būti.

Žanriniu požiūriu Šiukšlių Dėžėje kaip ir Eilėse vyrauja poezija. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog yra ir prozinės kalbos užuominų. Taip, tai daugiausia jausmingi dienoraščių įrašai. Iš to galime spręsti, jog kitos skiltys panašių „tapatybės“ problemų neturi. Aišku, yra ir daug beverčių eiliuotos kalbos bandymų. Ir vis dėl to, tai viena mėgstamiausių poetų (gal ir skambu, bet) kertelių rašyk.lt svetainėje. Nuomonių, iškeltų klausimų pakankamai, kad padarytumėte savo išvadas ar liktumėte prie savosios. Nors daug kyla ginčų ir nesutarimų, akimirką įsivaizduokite, kad mąstome vienodai, rašome, vienodai, jaučiame, mylime vienodai. Nežinau, kaip jums, bet man baisu.

Pabaigsiu vienu pastebėjimu. Dažnai man tenka sutikti šalia eilėraščių Šiukšlių Dėžėje pasibaisėjimo šūksnius: „toks puikus kūrinys ir Šiukšlių Dėžėje“, „šitam kūriniui čia ne vieta“ ir pan. Į tai galiu atsakyti vienu savo komentaru: „šiukšliadėžė - tokia jauki nepretenzinga erdvė, Viešpats mus visada mokė nuolankumo.“

Prieš porą dienų kilo diskusija apie rašyk.lt publikuojamų tekstų kokybę (be kita ko). Taigi, šiandien perskaičiau visus praėjusio penktadienio tekstus ir savo subjektyvius atradimus skelbiu čia, kaip pavyzdį, kurio pageidavo Vilija:

-

2007-11-23 (penktadienis) 56 tekstai. Perskaityti 55 (1 tekstas lenkų k., kurios nesuprantu).

-

Pirmiausia pakalbėkim apie tekstus, kurie neturi net užuominos į autentiką. Išskyriau tokius 4 pagrindines „temas“, į kurias juos “sumėčiau”:

-

Serija „Vaizdeliai“ – būdinga tai, kad klišėmis mėginamas „piešti“ vaizdas ir kartais emocija.
„Mes abu gimėm tą patį rugsėjį“ - nevykęs bandymas liūdnai pasišypsoti jūros ir kirų fone – banalu iki ašarų. „Šviesa“ - primityvus bandymas rimuoti – pieštukas-jungtukas. Klišės. Visai tuščias vaizdelis. „[Atrišęs valtį...]“ - paplepėjimas, mėginant papirkti garsynu. Betgi tuščia už to garsyno. Nieko nėra. O rašyko aukštalygininkas šį tekstą apdovanojo 4 balais be komentaro – už ką? Už paviršių.

-

Serija „Svaiguliai“ – plačiausias ir margiausias skyrelis. Kaip ir „vaizdeliams“ būdingos klišės, abstrakcijos, nerišlumas, primityvi forma, tuščiažodžiavimas, minties impotencija. Tokie yra: „Pasiklydau“, „GRANITO MALDŲ VIDUS“, „[Nebūna naktys saulėtos...]“, „Malda ugniai“, „[Krentu kaip Ikaras...]“, „Pabudote? Tai kelkitės“, „Migdolų skliauto kronika“, „Apatiškas”, “Man kartais skauda gyventi”, “Smėlio jūra”, „[turėtų būti gera nors akimirkai patapti...]“, „[Skrendu. Snaigėm lenkiuos...]“, „Bus“, „Mano odisėja“, „Ragana“. Kartais autoriai mėgina mistifikuoti („manymas“), bet tai neveikia, nes po paleistais dūmais – tuštuma.

Serija „Virtualus vampyrizmas“ – tokie tekstai paleidžiami į eterį ne dėl skaitytojo ir net ne dėl paties teksto, o dėl autoriaus dėmesio poreikio. Tai savotiška „pasikrovimo“ terapija. Psichoterapijos seansai autoriui, energijos nutekėjimas nuo skaitytojų. Tokiems priskirčiau: „Miegu…“, „Žmogus“, „Daug nori, „[Nuo manęs nepriklausomi...], „1.2.3“, „Benamis“, „nezinau koks cia pavadinimas tiktu“, „Smaller Place - Tęsinys“ –tuščiažodžiavimas, kuris išties smarkiai apsunkina skaitymą ir perkvalifikuoja tekstą iš prozos į nuogą dienoraštį, kurį rašyti autoriui maloniau nei skaitytojui skaityti. Tekstas, kurio nereikėjo publikuoti, nes vertinti čia nėra ką. Autentika slypi kažkur anapus… ir pikčiausia, kad autorius turėjo visas sąlygas tą autentiką perteikti, bet lyg specialiai pasakojo apie absoliučiai neįdomius dalykus… „Archeologė (1 dalis)“ - Na… manau, kad vertėtų už tokius dalykus blokuoti.

-

Serija „Meilė[?]“ – Šiuo taip pat galima būtų skirti prie „vampyrinių“, bet vis tik šie bent jau idėjiniai. Intensyvumas tokių paverkimų skirtingas – nuo saikingo paašarojimo iki isterijos, bet vertė visų vienoda. Tokie yra: „Jei tik…“, „Aš esi tu“, „Mažute“, „_..Sakau Nemyli.._(ir kas iš to, kai nieko nebelieka..)_“ (isteriškai deklaruojama meilė (?) su sado/mazo elementais. Kūryba… na, jei „isteriškai žiopčiojančios kūno bedugnės“ arba „amputuoti vokai“ beigi „Bešvinkstančios žalsvai gelsvos akys“ yra kūryba, tai…), „Until the end“ (tekstas anglų kalba, bet teksas nuo to niekaip netampa geresnis), „1 g praeities“ („mėlynas ilgesys“, „vaikiškas juokas“, „amžinas pavasaris“, „praeities nektaras“, „širdžių plakimas“ ir t.t. ir t.t.), „Minčių tekėjimas - Leisk mylėti tave amžinai“ („Godžiai gersiu aš lūpas tavąsias / Vėjas pūs nebe taip jau aštriai / Tavo sieloj ištirpus aš būsiu / Leisk mylėti tave amžinai.“ Ką dar pasakyti?..), „Pasiklydus vienai dienai“ (ar tai, kad primityviai parimuota, leidžia spausti 2 „kritikos“ lygio vertintojui?)

-

Kita grupė - tekstai su suvaidinta autentika. Žaidžiama įvairiai – užliūliuojant forma arba drėbtelint kokių „aštrumėlių“ (avos pasimaus), o kai kurie tekstai tiesiog drugni. Lyg ir nieko, bet nėra autoriaus. Perskaitai ir pamiršti.
“p.s.” – “Išprievartautas” tekstas. Tokia slidi visuma, jau tokia šliaužianti, tempianti mėliu-smėliu…  Bandau rasti kažką autentiško, naujo, savito… „saulėtėky spingsinčios sielos langinės“?.. „į plaukus kvėpuojančios sniegenos“?.. „lūpas liežuvis aplaižo kūno druska apsisninga“?.. na ne… slidu. Pernelyg slidu. Būna slysta kaip per ledą, o čia kaip per molį po lietaus.
Kad taip pasikorus ant smilgos - sužaista autentika. Alogizmai nemotyvuoti. Paviršiumi. Bejėgis tekstas… nors tarpais lyg šis tas suskamba, vienas kitas vaizdinys, bet visuma silpna. Toks burbulas iš kramtomos gumos. Bet pažadas yra. Kai autorius pradės kurti, o ne spontaniškai mėtyti tekstus į publikavimo langelį. Gal…
„tuščia ir giedra. apkabinki mane durimis“ - pašnekėjimas, kuris nieko naujo, nieko savito, nieko patraukiančio ar įsimenančio nepasako. Abstraktu ir išspausta. Tuščias šūvis. Ganėtinai sklandus, bet tuščias.
„Pranašystė“ - „Vėjui šnabždant lauke, medžiai tampa savotiškais nindzėm, / tarsi veržias kovoti, nors niekas nevarė jų. / Kada nors tam lauke mes viens kitą tvirtai apkabinsim, / kada nors mes pakeisim pasaulio scenarijų.“ – tai yra tiesiog pasityčiojimas iš klasikinės rimuotos formos, į kurią pretenduoja tekstas. Ir šis tekstas „kritikų“ lygio įvertintas 4 balais. Šiame tekste taip pataikaujama formai, kad turinys išsiderina kaip kreivame veidrodyje. Visos metaforos aloginės ir tie alogizmai nemotyvuoti. Vienintelė jų priežastis – rimo paieška. Silpna ir tiek… „Mėnesiena labai panaši į sidabro sėklidę – taip ryški, jog imi ir akis nusidegini.“ – džyz… toks dalykas gal parodijoje ir tiktų, bet čia juk turėjo būti klasikinės formos eilėraštis. Ar neturėjo? Ar tą „sidabro sėklidę“ vertėtų vadinti autentika?..
„Trapumas“ – autentika – gebėjime surinkti klišes ir sulipdyti kibirkščiuojančia energija… bet klišės nuo to netampa autentika…
„Lietus / Žuravlios trioletų konkursui:P“ - Forma išlaikyta, bet užpildymas tai jau toks skystas, kad ne sniegu, o vandeniu per visus formos tarpelius. Išteka.
„Fazė“ - Išprievartautas toks tekstas. Reikėjo išsikabėti, autorius tai ir padarė. Na, šiek tiek pasistengė, kad rimuotųsi. O kur poezija? „Uosis nugenėtom šakom“ ar „apsiverk. prisgerk. Apsivemk“? hm…
„[Šiandieną buvo liūdna, kai...]“ - Toks… „užėjo ant seilės ir parašiau“. Šiek tiek rimavimo technikos, žiū, ir skaitytoją užliūliavo. Paviršiaus bangelėm.
„Aliaus dienos“ - Nusišypsojau. Tai jau reakcija. Priminė. Bet kūrybos čia nėra. Grynas išlaužimas iš piršto.
„analizatorius“ –Patį tekstą vargu ar galima vadinti poezija. Idėja suvaidinta. Dirbtinai sukalta.
“(Akro)batas” (6 dalis) – daiktinės pasakos. Skaičiau tik gabaliuką (publikuotą tą dieną). Savitumo neatradau, bet dialogai gan smagūs…
“Dvi Stasikės vasaros 6d.” - XIX a. klasikai. Adaptuotam variante. Net jei žvelgt į tai kaip į parodiją… na, bet nejuokinga juk…

-

Ir pagaliau – tekstai, kuriuose aptikau autentikos pėdsakų:
„Užkoduota laisvė“ – radau - „Prinokus it sniegena“. Visa kita – silpna. Arba nemotyvuoti alogizmai arba nesužaidžiančios priemonės. O jau ta „pageltusių krantinių smarve“ – tai, oi… 
„[rudenio budeliai ...]“ - „-aš tik mažytis raištis po tavo lūpom … atrišk savo kuždesiu“ - to būtų visiškai užtekę. Kam reikėjo to bejėgiško makarono pradžioje?
„[„norėčiau papasakot apie save“ ...]“ - vienas kūrybiškiausių penktadienio tekstų. Bet jis neišbaigtas, neišgrynintas ,nesutvarkytas. Bet tai jau yra tekstas.
„Karščio Muziejus I“ - Mistifikacijos be sąryšių. Sprangios mistifikacijos. Su pažadu. Neblogas garsynas, gera medžiaga, bet kol kas tik medžiaga, o ne eilėraštis.
“grigorijaus rasputino pomirtinių kančių diskursas” – cinizmo perviršis. O skerso dėjimas – joks atradimas. Dadaizmas – taipogi. Labiau provokacija nei poezija, bet tekstas bent jau išsiskiriantis iš pilkos masės.
“Spalvoti haiku” – autorius akivaizdžiai piktnaudžiauja vietininku. Ryškios autentikos, atradimų šiuose trieiliuose neradau. Tempimas prie formos nepagelbėjo turiniui. Kai kurie labiau tašyti kirviu nei oblium dailinti. „Medžio veidrodis, / Sudužęs skulptūroje“ – geriausia, ką radau. Na, bent jau originaliausia.
“Just enjoy” – geriausias dienos eilėraštis. Bet valyti dar yra ką… O ir ypatingų atradimų neatlikta.
„Kosulio dievas“ - Geriausia, kas yra šiame tekste – vaiko dialogas su Seniu Šalčiu. Tai yra autentika. Tai yra apskritai geriausia, ką šiandien radau. Visa kita – taip sau. Be išrišimo. Bet pats vienas šis tekstas neveikia. O ir tos mistifikacijos nei šis, nei tas… Tačiau tai geriausias dienos prozos tekstas

-

Reziumuojant – užtrukau daugiau nei 4 valandas. Neradau teksto, kurį galėčiau pavadinti besąlygiškai geru, autentišku, išbaigtu. Bet… Atradau geriausią dienos eilėraštį ir prozos gabaliuką. Atradau vaiko ir Senio Šalčio dialogą. Jis liko. Ar jis buvo vertas 4 šeštadienio valandų? Na, pridėjus pažado Vilnelei išpildymą, matyt, buvo.

Panašu, kad trečiasis „Kūrybinių lenktynių“ etapas daugeliui dalyvių tapo nelengvu iššūkiu. Jei laišką (antrojo etapo užduotis) didesnė pusė publikavo kitą dieną, tai tekstai, pretenduojantys į klasikinio eilėraščio žanrą, „gimdomi“ jau ketvirta” diena. Ir kol kas tai padaryti pavyko (pavyko?) tik vienam dalyviui. Kažin, kodėl taip nutiko, kad klasikinė poezijos forma, skambanti nuo vaikystės poemėlių ir per visą mokyklinį periodą, tapo tokia sudėtinga įvaldyti, tokia nepriimtina ir nemylima? Ar tai persisotinimo efektas ar kažkas kita? Gal tai neigimas istorijos, kurią norisi užkasti ir pamiršti, kad ji nepešiotų už skvernų ir netrukdytų eiti į priekį, išradinėti naujus ir dar nežinomus dalykus?

Vakar per knygos „Nuo do iki do“ pristatymą Viktoras Rudžianskas pasakė, kad Maironio eilės buvo pirmoji jo skaityta poezija, ir jis po šiai dienai ja žavisi. Kaip ir Salomėja Nerimi. Poetas, kuris rašo išskirtinai verlibru, žavisi klasikine forma. Ar nenuskurdiname savęs neigdami istoriją, padėdami ją už muziejinio stiklo? O gal jei grįžtume ir „pačiupinėtume“ tai, kas, rodos, mirė, dar apčiuptume pulsą ir gal tada atrastume žymiai daugiau nei išradinėdami oro dviračius? Kas žino … o šiandien paskutinė trečiojo etapo tekstų (tema „Jis išskrido, bet žadėjo grįžti“) paskelbimo diena… ir aš labai jų laukiu.

Apleidau pastaruoju metu blogą - žiūriu, niekas be manęs juo ir nepasirūpino. Net Rūta neparašė apie kūrybines lenktynes (matyt, užimta jų organizavimu), tad aš imuosi užpildyti spragą.

Taigi, kūrybinės lengtynės. Jos prasidėjo! Daugiausia apie jas turbūt yra prirašyta Pertrauk bloge. Ten ta idėja gimė, ten ji išsivystė, ten bus stebima. Čia trumpai apibendrinsiu tiems, kas į ten neužsuka.

Penketą savaičių moksleiviai varžysis tarpusavyje, kovodami dėl čempionų vardo. Varžysis, žinoma, kūriniais, o idomiausia - įvairių žanrų kūriniais. taigi, nugalės ne tas, kuris gerai rašo poezija, ne tas, kuris puikus prozininkas, o tas, kuris sugeba ir tą, ir kitą. Kitaip tariant - tikras čempionas. Viskas paprasta - paskelbiama tema, dalyviai rašo kūrinius, paskui komisija vertina, galiausiai sumuojami visų etapų vertinimai ir išrenkamas nugalėtojas. dalyviai tekstus publikuoja su klonais, kad būtų bent truputį anonimiškumo. dalyvauja 12 autorių.

kadangi mane įtraukė į vertinimo komisiją, tai jau peržiūrėjau pirmo etapo darbus ir, turiu pasakyti, atradau visai neblogų. šedevrų nėra, bet tokių darbų, kurie galėtų tapti šedevrais - keletas. žodžiu, moksleiviai rimtai ėmėsi reikalo.

Beje, smagiausia šitų kūrybinių lenktynių dalis,man, asmeniškai, yra totalizatorius - matyt todėl, kad esu viena iš idėjos autorių. Kiekvienas norintis gali spėti, kas laimės turą. Jei atspėja - renka taškus. Po visų turų sumuojami taškai ir daugiausiai jų turintį apdovanosiu prizu. Jei kas susidomėjote - į pirmą etapą jau pavėlavote, bet niekas nedraudžia statyti likusiuose.

Tiek apie lenktynes. Ryt grįšiu prie komentarų rūšiavimo.