Perskaitau, į mėgstamiausius ramiai susidedu gražiausius sausio mėn. Šiukšlių Dėžės eilėraščius, pasižymiu įdomiausius autorius, nors daugelis jų jau skaityti – palieku „susigulėti“ tolimesnėms „meditacijoms“. Geriausi poezijos kūriniai ir autoriai guli sukataloguoti mėgstamiausiuose ir laukia savo eilės. Na, kadangi suprantu, jog šį vakarą jau nieko gero nebeparašysiu, nutariu paskaitinėti Eiles ir galbūt taip pat atlikti techninius protinių pastangų nereikalaujančius darbus.

Ir ūmai netenku amo – Eilėse tikros eilės. Visos vienodos ir todėl, jei spaustum užsimerkęs ir pasitikėtum vien atsitiktinumu, kiekviena puikiausiai reprezentuotų Eilių skilties dvasią ir atmosferą, aišku, be tam tikrų retų išimčių. Taigi skaitau aš Eilių skyrių neblogai išanalizavusi Šiukšių Dėžės turinį ir žinote iš nuobodulio kone nepakratau kojų, suprantu, jog skaitymas čia reikalauja titaniškų pastangų, jog tiesiog nori nenori esi priverstas žmogus suprasti, kad „ gerų kūrinių santykis šiukšlėse yra tikrai didesnis, nei eilėse…“ (Atsisveikinimas su ginklais) Tie visi ketureiliai, banalūs rimai, meilė, skausmas, grožis, ašaros, siela, laukimas, ilgesys, jausmai, gėrio ir blogio kova, PRASMĖ, nuolat besikartojanti širdis (tokie ir panašūs žodžiai eilėraštyje kartojami po kelis kartus ar egzistuoja kaip sparčiai šviesos greičiu besidauginanti abstrakcijų populiacija) – ir viskas pateikiama jau tokiais rimtais skausmo perkreiptais veidais, jog čia atrodo ne ekonominė ar kokia kita krizė, o paskutiniojo teismo diena. Ir dar sakyčiau su agresyviu daugybės bandų nuėstu poetinės ganyklos gynimu be jokios savikritikos ir su komišku įsitikinimu, jog rašoma labiau negu puikiai. O lietuvių kalbos gramatika tokiems genijams nė motais:

Ar žinai, kaip gimsta kūrinys, vaizduotės
Vaisius sieloje nešiotas, švelniai priglaustas
Jausmų gleby, pasaulį išvydęs eilėse
Žmogaus širdy.

Aš nerašau bereikšmių žodžių iš kitur rastu,
Rašau tik tai ka diktuoja siela ikvėpimo
Metu.

Apima tas nuostabus jausmas, kai vienas
Nakty kurt gali, kai ikvėpimas išsilieja baltam
Lape jausmo raidžių kely.

Kai vaizduotė virsta žodžiais sielos šauksmo
Išreikštais viskas aplink išnyksta, kai tu
Rašai.

(Ferrfrost „Kūrybos gimimas“)

Ir kaip priešingybę noriu pateikti kitą eilėraštį, kur į kūrybos procesą žiūrima kur kas savikritiškiau, ieškoma, keliami klausimai, abejojama (nuostaba, klausimas, abejonė – tai vis filosofinio matymo ir mąstymo prielaidos). Tikriausiai teks išvesti tokią formuluotę, kad kuo žmogus geriau rašo, tuo labiau jis yra sau savikriškas ir mažiau savimi patenkintas. Ką ir sakyti, pasitikiu paradoksu ir jame visada įžvelgiu šiokius tokius tiesos švytėjimus.

Nusispjauti, kiek laiko rodyklės
įbrėžia rėžių į naktį.
Šįkart pati palaikysiu kompaniją
nemigai.
Ir dilgsintis šonas,
skausmo nervų strėlytės,
tik akupunktūra
mano sielai.
- seilės, ne siela čia, - šnibžda iš po lovos lendantis baubas.
Vaikystėj bijotas, dabar – asmeninis kritiškas cinikas,
pagalvę retkarčiais prikemšantis košmarų.
- ne košmarų – tik pasąmonės iškrovų, - pataiso,
Zigmundo ūsus išriesdamas.
- šiąnakt Valpurgija, skrendam, Zigmundai, ką?..
- gana čia skaityti pasakų visokių prieš miegą.
nei „ilgai ir laimingai“, nei pelenių ir kitų holivudinių happy end‘ų,
sakiau jau, nebūna.
- o man ir nereikia, man tik vienos nakties šėlsmo
tokių kaip aš apsupty.
- tavo raganos jau seniai
lygina, skalbia, vaikų vystyklus džiausto,
dulkių siurblį naudoja. o tu?
gana jau neurozių, alkoholio, isterijų
ir prastų eilėraščių, - gyvatiškai šnypšteli.
Prasiveria dar vienas rytas.
Išaušta ir
užaušta.

(Prozerpina „dialogas su asmeniu zigmundu“)

Aišku, aš puikiai suprantu, jog skaitydamas tokią daugybę kūrinių turi pasirinkį kažkokią kryptį, kad galėtum kažką pasakyti. Gana charakteringa ir įdomi man pasirodė įvairiai varijuojama išsiliejimo tema (ir nesvarbu žodis „išsiliejimas“ yra eilėraštyje tiesiogiai pavartotas ar ne), kuri aptinkama jau ir mūsų pirmajame pateiktame eilėraštyje, ir sekančiame, ir dar daugybėje kitų.

Praskydau… Ir liejasi mintys…
Stuksena sena klaviatūra.
Ant Word‘o senosios versijos lapo,
Palieku aš skausmą širdies…

(wormazz „ Linksmas pavasary“)

Ir komentarai apie išsiliejimus ( „Liejasi eilės kaip vanduo.“ Laukinė Piliakalnio Radasta po Edvardo kūriniu „Mintis“ (http://www.rasyk.lt/kuriniai/25210.html)), bet charakteringiausias man labiausiai įstrigęs komentaras, propaguojantis išsiliejimą pasirodė šis:

Man svarbiausia žmogaus išgyventi jausmai rašant…. Nekreipk dėmesio į kitus…. Nekreipk dėmesio jei išlieji save, nors rimo nėra…. Nesvarbu… Tai mūsų individuali kūryba… Kuri žavi…. Mes neturime lygiuotis į Marcinkevičių ar panašiai…. Kiekvienas kuria kitaip…. Dėl to - žaviai… Taip ir toliau

Taip kalba Indrė Jančiauskaitė po Mantas Unik kūriniu „ Minties vėjas“, kurį čia objektyvumo dėlei ir pacituosiu:

Kai erdve skrenda mūsų mintys, mūsų jausmai,
mastai ar gyvenimo realybe sekundę taip toli,
kad jausmą dvasingą,
jauti širdimi…

Kai sekundės lyg smėlis,
krentantis minties vėjyje,
ir saulėtas jausmas,
kurio reikšmę jauti,
spalvinga akimirka, kurioje visa siela gyveni…

Ir net jei rytojaus aušra nebūtų spalvinga,
šį jausmą atneštų vėl tas minties vejas,
šaltas aksominis vejas,
kuriantis jausmus,
lyg mūsų sielos prasmingas spalvų lietus…

Labai įdomus daug pasakantis komentaras, su kuriuo manau sutiktų ir kiti panašių eilių gerbėjai. Nenoriu nieko įžeisti, bet dažnai sutinkamas noras išsilieti man primena priešlaikinę ejakuliaciją ar naktines paaugliškas poliucijas, kurių apibrėžimą galima rasti čia: http://lt.wikipedia.org/wiki/Poliucija”

Manau, tai taiklus išsiliejančių, jausmingų ir egzaltuotų eilių nusakymas. Keista tik, kad rašyk.lt Eilių skiltyje poliucijos vyksta ne tik stipriosios lyties atstovams, paradoksalu, bet išsiliejimai būtingi ir (gal net labiau ir didesniu intensyvumu) moteriškajai lyčiai. Nors ne, jos dažniau gimdo. Man, pavyzdžiui, net naktį pabudintai staiga iš baisiausio košmaro nekiltų noras „išsilieti“ ar pradėti „gimdyti“. Taip, man, kaip ir visiems žmonėms, kartais norisi išsipasakoti kitam žmogui, dienoraščiui ar šiaip pasikalbėti su kokia aukštesne jėga, kurios paprastai man lieka nebylios.

Dėl komentare paminėto „individualumo“. Individualumu čia net nekvepia. Tarptautinis žodynas individualumą apibrėžia kaip: 1. Būdingas tam tikram individui; 2. Asmeninis, priklausantis vienam asmeniui. Individualumo sąvoką galime pritaikyti tam kūrėjui, kuris turi savitą balsą (net nevartosiu čia stiliaus sąvokos, kad negalvotume, jog pasitelkus viešųjų ryšių specialistus, galima pasidaryti/pasigaminti „savo“ stilių), kurį aš atpažįstu iš minios kitų balsų. Surasti/“išgirsti“/kalbėti savo balsu nėra lengva, tu negali rašyti kaip Grajauskas, negali rašyti kaip Kajokas ar kaip Parulskis. Susibūti su savo balsu, išdrįsti kalbėti savo balsu nėra lengva, bet tai jau kita problema.

Pagaliau negali rašyti ir kaip Marcinkevičius, bet, manau, čia minėtoji komentatorė omenyje turi jau kitą, ne individualumo problemą. Tačiau, jei aš neprivalau rašyti kaip Marcinkevičius, tai nereiškia, jog aš neturiu stengtis rašyti geriau, tobulėti kaip kūrėjas, kuris kartu ne tik daug „kuria“, bet ir skaito, mokosi, domisi kitais, o ne tik rašo tai, kas užeina „ant seilės“.

Ir tik pritarti galėčiau kitam pastebėjimui: tik tokių prisiskaičius pasigailiu, kad rašykai nebetrina kūrinių. (Degtukas Arbatinis po Ausros Zigutytes tekstu „Noras“)

Arba simpatiškas keistomis aplinkybėmis išsitrynusio Idioto komentaras, kuris irgi gana taikliai nusako daugelio esamų eilių žodyno skurdumą ir stiprų akivaizdžiai pastebimą vaizduotės stygių: Geriau perskaitytum Gavelio “Vilniaus pokerį” ir kliedėtum apie tarakonus (po Editos Markauskaitės “kūriniu” „Tuštybė“)

Siūlau paskelbti akciją ar konkursą, kad būtų skelbiami kūriniai tam tikra tema, pvz., „Ilgesys“, bet juose būtų uždrausti tam tikri žodžiai, šiuo atveju ilgesys, laukimas. Bet pabandykime šį reikalą sukonkretinti – artėja Vasario 14 d. – tą dieną paskelbtuose kūriniuose neturi būti žodžių meilė, laukimas, svajonė, ilgesys, jausmai, kuo mažiau abstraktybių – ir išrinksime geriausią tos dienos kūrinį parašytą meilės tema. Kaip įvertinti ar išrinkti, sugalvosime. Šiaip. Dėl smagumo. Pasitreniruojam? Ar mes bandysime pasinerti į linksmą gaivalingą žaidimo dvasią ar ir toliau kalbėsime banaliomis skausmingomis intonacijomis? Pasiruošimui laiko yra nei daug, nei mažai – dvi savaitės.

Ir dar labai vienas keistas dalykas, kurį pastebėjau Eilėse. Jei Š.D. nesutikau nė vieno neįvertinto kūrinio, tai čia jų apstu – turinčių po vieną balą ar tik tuščias baltuojančias žvaigždutes. Čia jokiu būdu nėra kaltinimas administratoriams. Jų keli, o kūrinių tokia gausybė. Tik gal sakau, jei patys norime būti įdomūs, kad balsuotų po mūsų kūriniais, komentuotų, gal ir patys pradėkime tai daryti. Ir nereikės skųstis ir verkšlenti, kokia apmirusi svetainė, kokie tinginiai administratoriai, kokie begėdiškai pasyvūs skaitytojai - kaip niekas nevertina mūsų genialų ar šedevro vardo vertų kūrinių.

Taigi. Nori būti įdomus? Tai pats laikas pradėti domėtis kitais. Aišku, yra kitas būdas atkreipti į save dėmesį, ir galbūt paprastesnis: kelti skandalus.

Jei būtų vakaras ir aš ruoščiausi eiti miegoti, tai šį savo svarstymą pabaigčiau taip: „šią naktį norėčiau sapnuoti lakštingalas, kurios nėra mirusios mūsų eilučių narveliuose.“ Ir net paminėčiau, jog kitame sapne noriu būti kraujo kūneliu, kuris cirkuliuoja miesto gyslomis ir sugeria į save viską: palaidus šunis, raugintų kopūstų, salsvą šlapimo kvapą, tarpuvartėse gailiai kniaukiančias kates, kažką mefistofeliško jų trumpai švystelėjusiame žvilgsnyje, tylą, praeivių vienatvę, žvaigdžių šaltį… Bet. Tai tik graži ir rami sekmadienio popietė.

Į galvą man šovė keista mintis: ne visi milijonai iš varlės kurkulų išsiritusių buožgalvių virsta varlėmis, ne visos varlės yra užburtos princesės, ne visos princesės gauna princus, ir ne visoms princesėms, gavusioms princus, lemta ilgai ir laimingai gyventi. Gal ši mintis ir neatrodys labai keista prisiminus Gotfrydo Beno (Gottfried Benn) mintį, jog žmogus per savo gyvenimą gali parašyti apie septynis, aštuonis gerus eilėraščius. Bet, jei tau atrodo, kad dėl tų septynių eilėraščių verta stengtis ir aukoti savo gyvenimą, tai ir daryk. O jei dar prisiminti/perskaityti „Maltės Lauridso Brigės užrašus“… Kol kas pateikiu atsitiktinai rastus įdomius ir protingus pamąstymus šia tema: http://www.rasyk.lt/ivykiai/kurybos-suvokimas-rm-rilkes-maltes-lauridso-bridges-uzrasuose.html

Žinoma, jokie protingi pamąstymai neatstos jūsų surastų/patirtų tiesų patiems perskaičius kūrinį.

Bet, nors dabar už lango saulėta ir spaudžia minus 10 šaltukas, ir giedančių paukščių nė su žiburiu nerastum (o ir gieda jie, teko skaityti, šiltuoju metų laiku, ir tai tik, kai peri), užbaigti šį svarstymą norėčiau Idioto eilėraščiu apie lakštingalas, apie kūrybą ir gal net truputį apie gyvenimą:

vaikas gražiai čiulbavo ant batono tepiau uogienę
valgėm sode prie bėgių pačią šviesiausią dieną

vaikas kuris čiulbavo prisipylęs vandens į lakštingalą
nuėjo kiauroj kišenėje išsinešdamas saulės spindulį

gulėjau ant suolo skarmalas praradęs sagas ir spalvą
kliedėjau tada nes peršalimas pripylė vandens į galvą

ir sodai visi užaugo paukščiai nustojo čiulbėti
temo į dangų prikrito smulkių kometų

Literatūrinėje rašyk.lt svetainėje galima talpinti įvairaus pobūdžio tekstus: fantastiką, esė, prozą, kūrybą vaikams ir kt., populiariausios, žinoma, eilės. Eilėms lygių nėra, bet šiandien ne apie jas, bent ne apie šį skyrių. Atrodo, viskas lyg ir aišku. Tačiau yra dar viena paslaptingo pobūdžio skiltis, gal net ne skiltis, o dėžė, Šiukšlių Dėžė. Gyvenime joje atsiduria susukti popierių gniužulėliai – nepavykę juodraščiai, gyvi kūrybinių kančių liudininkai. Bet kokį vaidmenį Šiukšlių Dėžė atlieka čia, virtualioje erdvėje, kai tie kūriniai iš esmės niekaip nepranyksta? Kokie kūriniai joje dažniausiai talpinami, kodėl? Šiukšlių Dėžė, na, solidumu lyg ir nekvepia, bet gal čia veriasi kiti dalykai.

Šiukšlių Dėžės gruoblėtumą ir nenugludintą žavesį pagal skelbiamų kūrinių skaičių aplenkia tik neprilygstami šilkinių eilių audeklai. Paradoksalu, bet ir Šiukšlių Dėžėje mes dažniausiai susiduriame su eilėmis. Tai gal tai kitokios eilės? O gal į tas pačias eilės tiesiog kitaip žiūrima? Gal tai susiję su eksperimento laisve ir neįpareigojančia aplinka, gal tai, jog nereikia spraustis į siaurą ir gal iš mados kiek išėjusią žanro suknelę? O gal lemia psichologiniai faktoriai: nepasitikėjimas savimi, nes Šiukšlių Dėžė lyg ir neįpareigoja rašyti gerai ir atrodo, jog galima čia dėti, kas užėjo ant seilės, visokį š.

Keliu šiuos filosofinius klausimus, kai man topteli neįtikėtinai kvaila mintis paklausinėti pačių rašykų, o ką gi jie mano apie Šiukšlių Dėžę, iš esmės klausimai buvo du: kodėl savo kūrinius talpinate Šiukšlių Dėžėje ir ką manote apie joje esančių kūrinių kokybę. Arba. Kodėl aplenkiate šią rubriką? Štilis. Bet štai pirmieji atsakymai, Littera, ZRZ žinoma kaip zirzulė, Žilis, Van, Vidmantas Nuolaida, kapt, begemotas, Degtukas Arbatinis, Macte animo (tai vis vartotojų literatūriniai pseudonimai), ir pasirodo, kad ta Dėžė karšta, įkaitusi iki baltumo – teko man ją paleisti iš rankų idant negaučiau III B laipsnio nudegimo, o su ja kartu ir savo mintis. Tokiomis akimirkomis supranti, koks vis dėl ribotas esi žmogus. Pateikiu keletą įdomesnių atsakymų:

ZRZ: „Man kažkaip nekyla noras viešai publikuoti savo šiukšlių dėžės turinį, o išanalizavusi kitų patirtį, pastebėjau ryškią tendenciją: kuomet šiukšlynas mintyse, tai ir mintys šiukšlyne Mano manymu ji reikalinga: po rašomuoju stalu, virtuvėje, rūkomajame, koridoriuje, gatvėse peronuose, prieplaukose, autobusų stotelėse, poilsio aikštelėse ir panašiose vietose, bet tikrai ne kultūringos bendruomenės kūrybos publikavimo erdvėje ;)“

Van: „šiukšliadėžė tokia pat gera kaip ir eilės kaip ir fantastika kaip esė kaip proza ir t.t. tereikia kad geri autoriais geras kategorijas išnaudotų gerai. asmeniškai aš talpinu į šiukšliadėžę dėl kelių priežasčių. pirma tai gražiau skamba. antra mažesnis kūrybos srautas todėl didesnė tikimybė kad paskaitys :)). trečia pats tvarkau šiukšlinę. ketvirta na galbūt kai kurie kūriniai neatitinka kitų kategorijų reikalavimų ar kaip čia.“

Žilis: „ dėl šiukliadėžės pasisakau kategoriškai, ten patalpinti kūriniai neturėtų būt vertinami balais, tai kas šiandien yra - absurdas, todėl visi geresni - ten.“

begemotas: „šiukšlių dėžės paskirties aprašymą galimą rast. savo rašliavą begemotas deda kai manau jog tai silpna ir neaiškios kokybės rašliava. ten kūriniai didumoj yra stiprūs nes kiti deda kaip savotišką protestą.“

Houldenas: „Dedu į ją tai, kas, mano supratimu, sulauktų prastesnio įvertinimo (pastaraisiais metais tai tik ir darau), tai, ko visgi nesinorėtų dėti į dienoraštį, jei yra nors mažutė nuojauta, jog tai gali turėti ambicijų į kūrinį, tuos kūrinius gal būtų galima pavadinti ir bandymais, pratybom. Ir dar (čia jau ypač aš) į Šiukšlių dėžę dedu tai, ko negalima būtų priskirti jokiam kitam rašyke esančiam žanrui, pvz., „Nuotrupas“. “

Macte animo: „Net tokios minties nebuvau suradusi. Mėgstu tvarką, gerbiu kūrybą ir skiriu jai atitinkamą skyrių.“

Degtukas Arbatinis: „Aš į šiukšliadėžę metu tik tai, kas man atrodo neverta jokios kitos kategorijos. Pati šiukšliadėžinių kūrinių stengiuos nepeikt (nes mano galva, ta kategorija tam ir sukurta, kad mestume ten šlamštą). Kartais būna, parašai ką nors artimo, mielo, savito, bet nepakankamai gero, kad tilptų į „eiles“, o išmest irgi nesinori. Tada švyst į šiukšliadėžę - ramu, nes kūrinį kažkas perskaitė ir tuo pačiu nieks negali burnot, kad suknistai rašai, nes juk kategorijos pavadinimas pats už save kalba. Tik man atrodo, jog kartais rašykai per griežtai vertina šiukšliadėžės turinį. Aš jam linkus būt atlaidesnė.“

Vidamatas Nuolaida: „šiukšlių dėžė susiformavo labai natūraliai. Niekas specialiai jos nekūrė tokia, kokia yra. Ji neprigijo pertrauka.lt svetainėje. O čia ji gyvuoja ir, manau, kad pati mėgstamiausia rašančiųjų tema. Žinoma, kad nauji lankytojai gali neteisingai ją suprasti, bet čia vieta ne prasčiausiems kūriniams, o įdomiausiems :)“

Apsi.: „Pabrėšiu: nemėgstu vertint apibendrintai, nes tai pavojinga ir beveik visuomet klaidinga. Gerbiu ir myliu KONKREČIUS vartotojus už jų tekstus bei žmogiškas savybes, kurios man mielos - tokių yra visose skiltyse, kurias skaitau. Gerbiu tuos, kurie publikuojasi tik Eilėse ar Prozoj, bet nerodo jokios nepagarbos Š.D. ir vertina ją kaip lygiavertę. Ir visa esybe prieštarauju tiems , kurie renkasi „Eiles“, o Š.dėžę laiko atliekų vieta. Bet mielai palieku jiems teisę toliau laikyt save aukštesniais bei kultūringais. ;))

Man Š.D. - veikiau pozicija nei savęs menkinimas. Vertinu rašliavas griežtai, bet esu tikra, kad „Eilėse“ esama daug didesnio šlamšto nei Š.D.

O vertint būtina visas skiltis vienodumu pajėgumu.

Myliu Š.D. Hau. :)*“

Taigi susilaukėme pačių įvairiausių, pačių prieštaringiausių nuomonių. Nuo nepretenzingų Van pastebėjimų, išmintingų ir emocionalių Apsi. samprotavimų iki radikalių Žilio pasiūlymų (jei teisingai supratau) ar net kategoriško ZRZ požiūrio į ją. Na, ką. Esame skirtingi, ir tai yra įdomu. Aišku, tik viena, kad nė viena svetainės rubrika nesulaukia tiek prieštaringų vertinimų kaip Šiukšlių Dėžė. Tai kas vis dėl to yra Šiukšlių Dėžė ir kokį vaidmenį ji vaidina rašyk.lt svetainėje? Apie kokį protestą kalba begemotas ir kokią poziciją omeny turi Apsi.?

Aš ir pati esu Š.D. gyventoja. Kaip tai atsitiko? Ogi vieną dieną tiesiog susikroviau savo poetinę mantą ir „apsigyvenau“ Šiukšlių Dėžėje. Tiesiog be priežasties, tada dar net negalvodama apie jos kūrinių vertę ar tam tikrą išreiškiamą poziciją. Pasitraukiau į pogrindį. Galbūt čia man pasirodė ramiau. Man tai galbūt pasirodė kaip galimybė pabėgti nuo literatūrinio triukšmo ar pernelyg didelio pretenzingumo. Juk nesvarbu, kur talpinami kūriniai, svarbiausia yra jų kokybė, kad jie būtų įdomūs, turėtų savo „veidą“, nebūtų vienadieniai kaip tie blizgūs madingi skudurai parduotuvių vitrinose. Juk ne pasipuikuoti ateina eilėraštis, o būti.

Žanriniu požiūriu Šiukšlių Dėžėje kaip ir Eilėse vyrauja poezija. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog yra ir prozinės kalbos užuominų. Taip, tai daugiausia jausmingi dienoraščių įrašai. Iš to galime spręsti, jog kitos skiltys panašių „tapatybės“ problemų neturi. Aišku, yra ir daug beverčių eiliuotos kalbos bandymų. Ir vis dėl to, tai viena mėgstamiausių poetų (gal ir skambu, bet) kertelių rašyk.lt svetainėje. Nuomonių, iškeltų klausimų pakankamai, kad padarytumėte savo išvadas ar liktumėte prie savosios. Nors daug kyla ginčų ir nesutarimų, akimirką įsivaizduokite, kad mąstome vienodai, rašome, vienodai, jaučiame, mylime vienodai. Nežinau, kaip jums, bet man baisu.

Pabaigsiu vienu pastebėjimu. Dažnai man tenka sutikti šalia eilėraščių Šiukšlių Dėžėje pasibaisėjimo šūksnius: „toks puikus kūrinys ir Šiukšlių Dėžėje“, „šitam kūriniui čia ne vieta“ ir pan. Į tai galiu atsakyti vienu savo komentaru: „šiukšliadėžė - tokia jauki nepretenzinga erdvė, Viešpats mus visada mokė nuolankumo.“

Baigiasi 2007-ieji – pirmieji Pertraukos projekto metai. Simbolinis sutapimas, kad būtent praeinantys metai buvo paskelbti Vaikų kultūros metais.
Nors pirmąją žvakelę ant Pertraukos gimtadienio torto pūsime vasario 1 d., bet tradiciškai, metų sandūroje norisi apžvelgti tai, kas nuveikta per praėjusius. Taigi, trumpa ir koncentruota apžvalga įvykių ir renginių, kuriuos apturėjome:

Interneto svetainėje Pertrauka iki š.m. gruodžio 29 d. 11 val. ryto registravosi 1175 vartotojai. Nuolat svetainėje dalyvauja daugiau nei trys šimtai aktyvių vartotojų. Iki gruodžio 29 d. 11 val. ryto publikuoti 1689 kūriniai. Iš jų 975 tekstai matomi svetainėje kaip atitinkantys minimalius kokybės reikalavimus. Kasdien publikuojama iki penkiolikos tekstų, kurie yra skaitomi, vertinami ir komentuojami 6 administratorių bei kitų autorių. Sistema sutvarkyta taip, kad kiekvienas tekstas įvertinamas mažiausiai 2 mokytojų statusą turinčių vartotojų.

Neskaitant kasdieninių mokinių publikacijų ir jų komentarų bei aptarimų, metų bėgyje įvyko šie renginiai:
9 savaitės su žinomais Lietuvos rašytojais, poetais, kultūros veikėjais, kurie skaitė, komentavo jaunųjų autorių kūrinėlius, davė naudingų patarimų.
o Rašytoja Sara Poisson - vasario 5 – 11 dienomis;
o Poetas Gintaras Grajauskas - kovo 19 – 25 dienomis;
o Poetė Daiva Molytė-Lukauskienė - balandžio 2 - 8 dienomis;
o Rašytojas, režisierius, aktorius Alvydas Šlepikas - birželio 18-24 dienomis;
o Dramaturgė Galina Germanavičienė - liepos 16-22 dienomis;
o Rašytojas, publicistas Arūnas Spraunius - rugpjūčio 13-19 dienomis;
o Poetė Agnė Žagrakalytė – rugsėjo 17 – 23 dienomis;
o Poetas, „Nemuno“ vyr. redaktorius Viktoras Rudžianskas - spalio 15-21 dienomis.
o Poetas Mindaugas Milašius – lapkričio 26 - gruodžio 2 dienomis
6 konkursai:
o Esė konkursas „paieška.lt“ vyko vasario 19 – kovo 11 dienomis. Sulaukta 10 kūrinių. Vertinimo kriterijai: temos interpretacija, atskleidimas, plėtotė; atitikimas esė formos, kūrinio technika; raštingumas ir bendras įspūdis. Nugalėtoja – Virga (Vilnius, 8 klasė);
o Eilėraščio konkursas Motinos dienai vyko gegužės mėnesį. Nugalėtoja - Aurelija (Plungė, 12 klasė);
o Dialogo konkursas vyko liepos 8 – 23 dienomis. Tema - konfliktas. Dviejų veikėjų pokalbis su tradicinėmis konflikto vaizdavimo stadijomis: užuomazga, plėtote, konfliktu, atomazga. Tarp vertintojų buvo dramaturgės-režisierės Rasa Ercmonienė-Varnienė ir Galina Germanavičienė. Nugalėtoja – Raminta (Alytus, 11 klasė) - “Neklijuok man prie nosies debesėlio”;
o Rašinio konkursas „Mokyklos gyvenime visko pasitaiko“, organizuotas drauge su VĮ „Improvizas“. Nugalėtojus rinko „Improvizo“ sudaryta komisija;
o „Miniatiūrų dvikova“ tarp motininės svetainės rasyk.lt ir dukterinės moksleivių svetainės Pertrauka. Pertraukos komandoje dalyvavo moksleiviai kartu su administratore. Dvikova įvyko rugsėjo mėn. Pergalę šventė Pertraukos komanda. Tarp mokinių geriausiai pasirodė ir pusfinalį pasiekė Vainius (Ukmergė, 12 klasė);
o Literatūrinės daugiakovės konkursas, skirtas A. Lindgren 100 metų gimimo jubiliejui - „Kūrybinės lenktynės“. Konkurso idėją sugalvojo patys Pertraukos mokiniai. „Kūrybinės lenktynės“ vyko 5 savaites (lapkričio 5 – gruodžio 9 dienomis) ir jungė moksleivių varžytuves įvairiuose literatūros žanruose ir temose. Vertinimo kriterijai: atitikimas užduočiai, technika, originalumas, bendras įspūdis:
1 etapas – eilėraštis verlibru, tema - „Gyvenimas ant stogo“. Geriausiai įvertintas Agnės (Pasvalys, 9 klasė) eilėraštis „Gyvenimas ant stogo arba gyvenimas su trupančiu stogeliu“;
2 etapas – laiškas, tema „Laiškas iš varnų salos“. Geriausiai įvertintas Virgos (Vilnius, 8 klasė) laiškas „Ponia Merten iš Varnų salos“;
3 etapas – klasikinis rimuotas eilėraštis, tema „Jis išskrido, bet žadėjo grįžti“. Geriausiai įvertintas Agnės eilėraštis „Už ryto ir nakties lygę“;
4 etapas – detektyvas tema „Ilga kojinė“. Geriausiai įvertintas Virgos tekstas „Dramblio byla“;
5 etapas – publicistinis straipsnis tema „Rožių karas“. Geriausiai įvertintas Mariaus (Vilkaviškis, 12 klasė) straipsnis.
Šiame konkurse moksleiviai buvo patys įtraukti į vertinimo procesą. Iš dešimties komisijos narių 5 buvo moksleiviai, kiti 5 – mokytojai. Nauja atsakomybė ir savęs suvokimas „anoje barikadų pusėje“ leido geriau suprasti kūrybinį- kritinį procesą. Konkurse dalyvavo 11 moksleivių. Nugalėjo bene jauniausia dalyvė – Virga (Vilnius, 8 klasė).
„Savivaldos savaitė“ – gegužės 17-23 dienomis - savaitę Pertrauką paliko administracija. Bendrajai tvarkai palaikyti liko vienintelis svetainės prižiūrėtojas. Administracijos vietas užėmė pačių moksleivių atstovai, išrinkti Pertraukos bendruomenės.
Organizuoti du administratorių susitikimai – dalinimosi patirtimi, idėjomis seminarai-diskusijos kovo 3 d. Kaune ir liepos 21 d. Vilniuje.

Džiaugiamės tuo, ką pavyko įgyvendinti. Planuojama tęsti ir plėtoti Pertraukos projektą, įvedant ne tik virtualų, bet ir gyvąjį bendravimą, susitikimus ir seminarus drauge su moksleiviais. Numatomas seminaras, kurio metu moksleiviai gautų vertingų žinių ir įgūdžių neakivaizdžiai bendraudami su rašytoju profesionalu. Planuojamas bendradarbiavimas su „Nemunu“ ir kitais kultūriniais savaitraščiais, kurių jaunimo puslapiuose itin pažengę Pertraukos autoriai gautų teisę publikacijai (dvi tokios publikacijos, bendradarbiaujant su kultūriniu savaitraščiu „Nemunas“, jau įvyko. Spalio mėnesio „Žirklėse“ spausdinti Viktorijos Vosyliūtės (Jonava, 11 klasė) eilėraščiai, o lapkričio mėnesį - Godos Gutautaitės (Vilnius, 11 klasė). Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga pakviesta bendram projektui. Jo esmė - kiekvieną mėnesį kviestis įvairių mokyklų aukštesnių klasių lietuvių literatūros mokytojus, kurie vieną savaitę vertintų publikuojamus svetainėje tekstus, bendrautų su moksleiviais;
Pradedamas kaupti idėjų bankas, kuriame bus renkami visi pasiūlymai ir idėjos svetainės tobulinimui; Rengiamas straipsnių ciklas „Gimtajam žodžiui“. Bus siekiama aktyviau įtraukti moksleivius į Projektą ne tik kaip autorius, bet ir kaip organizatorius.

Dažnai išgirstu pasakymą „rašykas serga“. Kai kas jau ir antkapius stato. Taip, aš žinau, kad jis keičiasi, ir kad išgyvena tam tikras bendruomenės krizes, kurias išyvena kiekviena bendruomenė. Taip, aš žinau, kad jis netoks, koks buvo kadaise. Bet parodykite man benduomenę, sambūrį, organizaciją, kurios senbūviai nesakytų, kad jų laikais viskas buvo kitaip. Buvo geriau, gyviau, įdomiau, prasmingiau. Mano mokykloje taip buvo, mano teatro studijoj taip buvo, taip yra ir rašyke.
Vienas pažįstamas šiam procesui buvo sugalvojęs labai gerą palyginimą - degtukas. Degtukas prasideda nuo galvutės. Ten karščiausia liepsna, ten didžiausia liepsna. Paskui - liepsna vienodėja, kaip ir pats degtukas. o toliau liepsna turi keletą pasirinkimų - užgesti, uždegti naują degtuką, uždegti laužą, uždegti žvakę. Rašykas savo galvutę jau sudegino, tačiau kas dega dabar - sunku pasakyti. Kai kas pasakytų, kad gęsta jau, tačiau aš nesutikčiau.
Sako man, kad kritikos rašyke nebėra. Kad vertinimai išsigimsta. 2004 metais, pavasarį mano pirmąjį kūrinį iškuolino su pora nieko nepasakančių komentarų. visi pirmieji kūriniai buvo komentuojami lygiai taip, kaip yra dabar komentuojami - gaudavau keletą “gražu” iš nulinukų ir keletą kuolų iš aukštalygių. kartais negaudavau nei vieno komentaro. Taip, lengviau buvo gauti aukštus balus, bet nemanau, kad griežtumas svetainei kenkia. Tačiau kritika, apie kuria kalbama, turbūt mirė iki 2004-ųjų, nes tikrai negavau jos nė trupučio daugiau, nei gauna dabar ateinantys.
Sutinku, kad aukštalygininkai visai nebeaktyvūs, miegantys. Tai problema, bet ir mano teatro studijoje seniokai nebeaktyvūs. Žmonės randa kitų užsiėmimų, ta pati erdvė jiems atsibosta, kai jie nebegauna nieko naujo iš jos. Na taip, ryškių asmenybių nebedaug belikę rašyke - tačiau bet kokios bendruomenės gyvavimo pradžioje visuomet būna daugiau asmenybių, nes kuo toliau, tuo ryškesniu reikia būti, kad išsiskirtum. Išsiskiriančių yra ir dabar, tačiau priėmimas į penktą lygį ganėtinai sugriežtėjo. tokia mergaitė, kaip aš buvau, kai man suteikė lygį, dabar jo tikrai negautų. Dabar iš žmonių reikalaujama daugiau, todėl ir atrodo, kad jų sumažėjo.
Sutinku, kad kūrybos lygis per pastaruosius metus smuko. Bet jam dar labai toli iki to, nuo ko pradėjo rašykas. Vienu metu, kai rašykas sulaukė dėmesio iš profesionalų, tas lygis buvo gerokai šoktelėjęs į viršų. O dabar tiesiog grįžo į tą lygį, kokį gali pasiūlyti paprasti eiliniai žmonės, mėgstantys kurti savo malonumui. Taip, eilinio rašyko vartotojo kūryba yra verta daugmaž 2 balų. Bet ar mes turime kratytis tų, kurie sudaro visą rašyko kūną tam, kad pataikautume galvai? Nemanau.
Nežinau, kokių dar ligos simptomų žmonės randa. Tad nebekomentuosiu, bet mielai padiskutuočiau po šiuo įrašu. Dabar tik pasakysiu, kad rašykas ne serga, o auga. Žmonės augdami irgi praranda daug vaikiško žavesio, tačiau dėl to nepradedami vadinti ligoniais.

Pavadinau tai idėja, nors konkrečios šio daikto formos kaip ir neturiu. Bet tokių idėjų kyla dažnam rašykui. Tad pakalbėkime apie lygius. Ir apie revoliucijas.
Dabar mes svetainėje turime 6 realiai funkcionuojančius lygius. Pristatau trumpai, nes vistiek jūs viską žinote. Su nuliniu kiekvienas vartotojas pradeda savo karjerą, pirmąjį jis gauna parašęs tris gerai įvertintus kūrinius ar recenzijas, antrąjį - parašęs dar geriau įvertintų kūrinių ar recenzijų. Tai automatiniai lygiai - jų suteikimu rūpinasi tik sistema ir jie neprarandami. Toliau eina penktas lygis, arba rašyko kilmingieji. Į šį lygį patenkama rinkimų būdu - siūlo visi, rašyk.lt valdyba (penki administracijos nariai) atfiltruoja, o tada jau balsuoja visi 5 ir 6 lygio nariai. Oficialūs kriterijai yra komentarų skaičius ir kokybė, objektyvumas ir aktyvumas, kūrinių kokybė. Paskutinis lygis yra daugiau funkcinis - tai administratoriai. Darbo bitės. Į šį lygį patenkama, kai valdyba nusprendžia, kad kandidatas tiks. Kandidatus siūlo administratoriai.
Elementariai kyla klausimas - o kur trečias ir ketvirtas lygiai? O čia jau prasideda istorija: kadaise svetainėje buvo visi penki lygiai. Pirmąjį gaudavai už tris gerus kūrinius, antrą - už tris recenzijas, trečią - už, atrodo, du straipsnius ir ketvirtą - už rašytojų aprašymus (o gal rašytojai ir straipsniai atvirkščiai, nebepamenu). Penktas buvo panašus į dabartinį, o šeštas, kaip ir dabar, priklausė administratoriams. Problema ta, kad trečias ir ketvirtas lygiai buvo duodami ne už kokybę, o už kiekybę. kurį laiką už kiekybę buvo duodamas ir antras, bet paskui jį kiek modifikavo ir jau viską lemti pradėjo kokybė. deja, taip pat padaryti su trečiu ir ketvirtu nebuvo įmanoma. Kita problema buvo penktas lygis - jis buvo suteikiamas ir už gerą kūrybą, ir už gerą kritiką. t.y. vartotojui užtekdavo būti geru kūrėju ir visai nieko nekomentuoti - jis jau gaudavo lygį.
Paskui viskas buvo pertvarkyta (du kartus), įkurtas antras, kokybinis lygis, o recenzijos buvo sulygintos su kūriniais, sugriežtintos penkto lygio gavimo taisyklės, daugiau akcentuojant komentavimą. Tačiau tuo metu buvo nuspręsta, kad lygių pavadinimus paliksim tokius, kokie buvo, nes žmonės prie jų pripratę. Taip ir liko du išmušti dantys - trečias ir ketvirtas.
Dabar, kai toji istorija vis tolsta ir tolsta, dažnai vartotojai klausia - o kodėl jūs tokie nelogiški, kodėl netvarkingi, ėmėt ir peršokot du lygius. Man pačiai keistai atrodo po antro lygio einantis penktasis.
O gal būtų pats laikas įvykdyti naują lygių revoliucija - tokią, kuri nepaliktų tuščių tarpų? Tai, manau, būtų galima įvykdyti bent 3 būdais:
1. Užpildyti dabar esamus tarpus. Turiu keletą nesusistemintų minčių, ką būtų galima įterpti tarp 2 ir 5 lygių. Jei kada susisteminsiu - pasidalinsiu.
2. Keisti lygių pavadinimus. Iš principo tai nieko nepakeis, bet bent jau tvarka bus.
3. Pertvarkyti sistemą iš esmės. Pati turiu minty keletą galimų variantų,tačiau nei vieno tobulo ar sistemiškai išdirbto. Jei kada turėsiu - pasidalinsiu. Jei turite jūs - irgi dalinkitės.
Bet kuriuo atveju, prieš pradedant bet kokias pertvarkas, reikia pirma nuspręsti, ar jų tikrai reikia, paskui sugalvoti tikrai geresnę sistemą ir tada jau galima galvoti apie keitimą. Tai ar reikia mums lygių revoliucijos?