Perskaitau, į mėgstamiausius ramiai susidedu gražiausius sausio mėn. Šiukšlių Dėžės eilėraščius, pasižymiu įdomiausius autorius, nors daugelis jų jau skaityti – palieku „susigulėti“ tolimesnėms „meditacijoms“. Geriausi poezijos kūriniai ir autoriai guli sukataloguoti mėgstamiausiuose ir laukia savo eilės. Na, kadangi suprantu, jog šį vakarą jau nieko gero nebeparašysiu, nutariu paskaitinėti Eiles ir galbūt taip pat atlikti techninius protinių pastangų nereikalaujančius darbus.

Ir ūmai netenku amo – Eilėse tikros eilės. Visos vienodos ir todėl, jei spaustum užsimerkęs ir pasitikėtum vien atsitiktinumu, kiekviena puikiausiai reprezentuotų Eilių skilties dvasią ir atmosferą, aišku, be tam tikrų retų išimčių. Taigi skaitau aš Eilių skyrių neblogai išanalizavusi Šiukšių Dėžės turinį ir žinote iš nuobodulio kone nepakratau kojų, suprantu, jog skaitymas čia reikalauja titaniškų pastangų, jog tiesiog nori nenori esi priverstas žmogus suprasti, kad „ gerų kūrinių santykis šiukšlėse yra tikrai didesnis, nei eilėse…“ (Atsisveikinimas su ginklais) Tie visi ketureiliai, banalūs rimai, meilė, skausmas, grožis, ašaros, siela, laukimas, ilgesys, jausmai, gėrio ir blogio kova, PRASMĖ, nuolat besikartojanti širdis (tokie ir panašūs žodžiai eilėraštyje kartojami po kelis kartus ar egzistuoja kaip sparčiai šviesos greičiu besidauginanti abstrakcijų populiacija) – ir viskas pateikiama jau tokiais rimtais skausmo perkreiptais veidais, jog čia atrodo ne ekonominė ar kokia kita krizė, o paskutiniojo teismo diena. Ir dar sakyčiau su agresyviu daugybės bandų nuėstu poetinės ganyklos gynimu be jokios savikritikos ir su komišku įsitikinimu, jog rašoma labiau negu puikiai. O lietuvių kalbos gramatika tokiems genijams nė motais:

Ar žinai, kaip gimsta kūrinys, vaizduotės
Vaisius sieloje nešiotas, švelniai priglaustas
Jausmų gleby, pasaulį išvydęs eilėse
Žmogaus širdy.

Aš nerašau bereikšmių žodžių iš kitur rastu,
Rašau tik tai ka diktuoja siela ikvėpimo
Metu.

Apima tas nuostabus jausmas, kai vienas
Nakty kurt gali, kai ikvėpimas išsilieja baltam
Lape jausmo raidžių kely.

Kai vaizduotė virsta žodžiais sielos šauksmo
Išreikštais viskas aplink išnyksta, kai tu
Rašai.

(Ferrfrost „Kūrybos gimimas“)

Ir kaip priešingybę noriu pateikti kitą eilėraštį, kur į kūrybos procesą žiūrima kur kas savikritiškiau, ieškoma, keliami klausimai, abejojama (nuostaba, klausimas, abejonė – tai vis filosofinio matymo ir mąstymo prielaidos). Tikriausiai teks išvesti tokią formuluotę, kad kuo žmogus geriau rašo, tuo labiau jis yra sau savikriškas ir mažiau savimi patenkintas. Ką ir sakyti, pasitikiu paradoksu ir jame visada įžvelgiu šiokius tokius tiesos švytėjimus.

Nusispjauti, kiek laiko rodyklės
įbrėžia rėžių į naktį.
Šįkart pati palaikysiu kompaniją
nemigai.
Ir dilgsintis šonas,
skausmo nervų strėlytės,
tik akupunktūra
mano sielai.
- seilės, ne siela čia, - šnibžda iš po lovos lendantis baubas.
Vaikystėj bijotas, dabar – asmeninis kritiškas cinikas,
pagalvę retkarčiais prikemšantis košmarų.
- ne košmarų – tik pasąmonės iškrovų, - pataiso,
Zigmundo ūsus išriesdamas.
- šiąnakt Valpurgija, skrendam, Zigmundai, ką?..
- gana čia skaityti pasakų visokių prieš miegą.
nei „ilgai ir laimingai“, nei pelenių ir kitų holivudinių happy end‘ų,
sakiau jau, nebūna.
- o man ir nereikia, man tik vienos nakties šėlsmo
tokių kaip aš apsupty.
- tavo raganos jau seniai
lygina, skalbia, vaikų vystyklus džiausto,
dulkių siurblį naudoja. o tu?
gana jau neurozių, alkoholio, isterijų
ir prastų eilėraščių, - gyvatiškai šnypšteli.
Prasiveria dar vienas rytas.
Išaušta ir
užaušta.

(Prozerpina „dialogas su asmeniu zigmundu“)

Aišku, aš puikiai suprantu, jog skaitydamas tokią daugybę kūrinių turi pasirinkį kažkokią kryptį, kad galėtum kažką pasakyti. Gana charakteringa ir įdomi man pasirodė įvairiai varijuojama išsiliejimo tema (ir nesvarbu žodis „išsiliejimas“ yra eilėraštyje tiesiogiai pavartotas ar ne), kuri aptinkama jau ir mūsų pirmajame pateiktame eilėraštyje, ir sekančiame, ir dar daugybėje kitų.

Praskydau… Ir liejasi mintys…
Stuksena sena klaviatūra.
Ant Word‘o senosios versijos lapo,
Palieku aš skausmą širdies…

(wormazz „ Linksmas pavasary“)

Ir komentarai apie išsiliejimus ( „Liejasi eilės kaip vanduo.“ Laukinė Piliakalnio Radasta po Edvardo kūriniu „Mintis“ (http://www.rasyk.lt/kuriniai/25210.html)), bet charakteringiausias man labiausiai įstrigęs komentaras, propaguojantis išsiliejimą pasirodė šis:

Man svarbiausia žmogaus išgyventi jausmai rašant…. Nekreipk dėmesio į kitus…. Nekreipk dėmesio jei išlieji save, nors rimo nėra…. Nesvarbu… Tai mūsų individuali kūryba… Kuri žavi…. Mes neturime lygiuotis į Marcinkevičių ar panašiai…. Kiekvienas kuria kitaip…. Dėl to - žaviai… Taip ir toliau

Taip kalba Indrė Jančiauskaitė po Mantas Unik kūriniu „ Minties vėjas“, kurį čia objektyvumo dėlei ir pacituosiu:

Kai erdve skrenda mūsų mintys, mūsų jausmai,
mastai ar gyvenimo realybe sekundę taip toli,
kad jausmą dvasingą,
jauti širdimi…

Kai sekundės lyg smėlis,
krentantis minties vėjyje,
ir saulėtas jausmas,
kurio reikšmę jauti,
spalvinga akimirka, kurioje visa siela gyveni…

Ir net jei rytojaus aušra nebūtų spalvinga,
šį jausmą atneštų vėl tas minties vejas,
šaltas aksominis vejas,
kuriantis jausmus,
lyg mūsų sielos prasmingas spalvų lietus…

Labai įdomus daug pasakantis komentaras, su kuriuo manau sutiktų ir kiti panašių eilių gerbėjai. Nenoriu nieko įžeisti, bet dažnai sutinkamas noras išsilieti man primena priešlaikinę ejakuliaciją ar naktines paaugliškas poliucijas, kurių apibrėžimą galima rasti čia: http://lt.wikipedia.org/wiki/Poliucija”

Manau, tai taiklus išsiliejančių, jausmingų ir egzaltuotų eilių nusakymas. Keista tik, kad rašyk.lt Eilių skiltyje poliucijos vyksta ne tik stipriosios lyties atstovams, paradoksalu, bet išsiliejimai būtingi ir (gal net labiau ir didesniu intensyvumu) moteriškajai lyčiai. Nors ne, jos dažniau gimdo. Man, pavyzdžiui, net naktį pabudintai staiga iš baisiausio košmaro nekiltų noras „išsilieti“ ar pradėti „gimdyti“. Taip, man, kaip ir visiems žmonėms, kartais norisi išsipasakoti kitam žmogui, dienoraščiui ar šiaip pasikalbėti su kokia aukštesne jėga, kurios paprastai man lieka nebylios.

Dėl komentare paminėto „individualumo“. Individualumu čia net nekvepia. Tarptautinis žodynas individualumą apibrėžia kaip: 1. Būdingas tam tikram individui; 2. Asmeninis, priklausantis vienam asmeniui. Individualumo sąvoką galime pritaikyti tam kūrėjui, kuris turi savitą balsą (net nevartosiu čia stiliaus sąvokos, kad negalvotume, jog pasitelkus viešųjų ryšių specialistus, galima pasidaryti/pasigaminti „savo“ stilių), kurį aš atpažįstu iš minios kitų balsų. Surasti/“išgirsti“/kalbėti savo balsu nėra lengva, tu negali rašyti kaip Grajauskas, negali rašyti kaip Kajokas ar kaip Parulskis. Susibūti su savo balsu, išdrįsti kalbėti savo balsu nėra lengva, bet tai jau kita problema.

Pagaliau negali rašyti ir kaip Marcinkevičius, bet, manau, čia minėtoji komentatorė omenyje turi jau kitą, ne individualumo problemą. Tačiau, jei aš neprivalau rašyti kaip Marcinkevičius, tai nereiškia, jog aš neturiu stengtis rašyti geriau, tobulėti kaip kūrėjas, kuris kartu ne tik daug „kuria“, bet ir skaito, mokosi, domisi kitais, o ne tik rašo tai, kas užeina „ant seilės“.

Ir tik pritarti galėčiau kitam pastebėjimui: tik tokių prisiskaičius pasigailiu, kad rašykai nebetrina kūrinių. (Degtukas Arbatinis po Ausros Zigutytes tekstu „Noras“)

Arba simpatiškas keistomis aplinkybėmis išsitrynusio Idioto komentaras, kuris irgi gana taikliai nusako daugelio esamų eilių žodyno skurdumą ir stiprų akivaizdžiai pastebimą vaizduotės stygių: Geriau perskaitytum Gavelio “Vilniaus pokerį” ir kliedėtum apie tarakonus (po Editos Markauskaitės “kūriniu” „Tuštybė“)

Siūlau paskelbti akciją ar konkursą, kad būtų skelbiami kūriniai tam tikra tema, pvz., „Ilgesys“, bet juose būtų uždrausti tam tikri žodžiai, šiuo atveju ilgesys, laukimas. Bet pabandykime šį reikalą sukonkretinti – artėja Vasario 14 d. – tą dieną paskelbtuose kūriniuose neturi būti žodžių meilė, laukimas, svajonė, ilgesys, jausmai, kuo mažiau abstraktybių – ir išrinksime geriausią tos dienos kūrinį parašytą meilės tema. Kaip įvertinti ar išrinkti, sugalvosime. Šiaip. Dėl smagumo. Pasitreniruojam? Ar mes bandysime pasinerti į linksmą gaivalingą žaidimo dvasią ar ir toliau kalbėsime banaliomis skausmingomis intonacijomis? Pasiruošimui laiko yra nei daug, nei mažai – dvi savaitės.

Ir dar labai vienas keistas dalykas, kurį pastebėjau Eilėse. Jei Š.D. nesutikau nė vieno neįvertinto kūrinio, tai čia jų apstu – turinčių po vieną balą ar tik tuščias baltuojančias žvaigždutes. Čia jokiu būdu nėra kaltinimas administratoriams. Jų keli, o kūrinių tokia gausybė. Tik gal sakau, jei patys norime būti įdomūs, kad balsuotų po mūsų kūriniais, komentuotų, gal ir patys pradėkime tai daryti. Ir nereikės skųstis ir verkšlenti, kokia apmirusi svetainė, kokie tinginiai administratoriai, kokie begėdiškai pasyvūs skaitytojai - kaip niekas nevertina mūsų genialų ar šedevro vardo vertų kūrinių.

Taigi. Nori būti įdomus? Tai pats laikas pradėti domėtis kitais. Aišku, yra kitas būdas atkreipti į save dėmesį, ir galbūt paprastesnis: kelti skandalus.

Jei būtų vakaras ir aš ruoščiausi eiti miegoti, tai šį savo svarstymą pabaigčiau taip: „šią naktį norėčiau sapnuoti lakštingalas, kurios nėra mirusios mūsų eilučių narveliuose.“ Ir net paminėčiau, jog kitame sapne noriu būti kraujo kūneliu, kuris cirkuliuoja miesto gyslomis ir sugeria į save viską: palaidus šunis, raugintų kopūstų, salsvą šlapimo kvapą, tarpuvartėse gailiai kniaukiančias kates, kažką mefistofeliško jų trumpai švystelėjusiame žvilgsnyje, tylą, praeivių vienatvę, žvaigdžių šaltį… Bet. Tai tik graži ir rami sekmadienio popietė.

Į galvą man šovė keista mintis: ne visi milijonai iš varlės kurkulų išsiritusių buožgalvių virsta varlėmis, ne visos varlės yra užburtos princesės, ne visos princesės gauna princus, ir ne visoms princesėms, gavusioms princus, lemta ilgai ir laimingai gyventi. Gal ši mintis ir neatrodys labai keista prisiminus Gotfrydo Beno (Gottfried Benn) mintį, jog žmogus per savo gyvenimą gali parašyti apie septynis, aštuonis gerus eilėraščius. Bet, jei tau atrodo, kad dėl tų septynių eilėraščių verta stengtis ir aukoti savo gyvenimą, tai ir daryk. O jei dar prisiminti/perskaityti „Maltės Lauridso Brigės užrašus“… Kol kas pateikiu atsitiktinai rastus įdomius ir protingus pamąstymus šia tema: http://www.rasyk.lt/ivykiai/kurybos-suvokimas-rm-rilkes-maltes-lauridso-bridges-uzrasuose.html

Žinoma, jokie protingi pamąstymai neatstos jūsų surastų/patirtų tiesų patiems perskaičius kūrinį.

Bet, nors dabar už lango saulėta ir spaudžia minus 10 šaltukas, ir giedančių paukščių nė su žiburiu nerastum (o ir gieda jie, teko skaityti, šiltuoju metų laiku, ir tai tik, kai peri), užbaigti šį svarstymą norėčiau Idioto eilėraščiu apie lakštingalas, apie kūrybą ir gal net truputį apie gyvenimą:

vaikas gražiai čiulbavo ant batono tepiau uogienę
valgėm sode prie bėgių pačią šviesiausią dieną

vaikas kuris čiulbavo prisipylęs vandens į lakštingalą
nuėjo kiauroj kišenėje išsinešdamas saulės spindulį

gulėjau ant suolo skarmalas praradęs sagas ir spalvą
kliedėjau tada nes peršalimas pripylė vandens į galvą

ir sodai visi užaugo paukščiai nustojo čiulbėti
temo į dangų prikrito smulkių kometų

Praėjusią savaitę Pertraukos autorių klausėme, ar jie planuoja susieti savo ateitį su literatūra ir kūryba.
Rezultatai nustebino. Džiugiai. Daugiau nei pusė dalyvavusių apklausoje atsakė teigiamai. Trečdalis nebuvo tikri. Tik 12 proc. atsakė neigiamai. Apklausoje dalyvavo 48 respondentai.

Jau kuris laikas netyla kalbos apie rašyko mirimą, nors, mano nuomone, terminas (mirimas) pasirinktas neteisingai, kadangi svetainės lankomumas šiuo metu yra tikrai ne krintantis ir netgi šiek tiek kylantis. Tad ar teisinga svetainę, į kurią kasdien užsuka apie 7 tūkstančius unikalių vartotojų, vadinti mirštančia?
Nebandau neigti problemos, tačiau noriu pabrėžti, kad tai ne svetainės nykimas, o jos turinio kokybinės vertės mažėjimas. Kad jis vyksta - pastebi dauguma seniau svetainėje registruotų vartotojų. Taip, šiandien kūrinių kokybės lygis yra gerokai mažesnis, nei prieš metus ar du. Jau nekalbu apie komentarų lygį, kompetetingų vertintojų skaičių, kurie yra beveik kritiški.
Rašykas po truputį tampa tuo, kuo, tiesa pasakius, ir turėjo anksčiau ar vėliau tapti - nesuvaldomu grafomanijos srautu. Sakau - turėjo, nenorėdama pasakyti, kad toks buvo svetainės tikslas, o norėdama pasakyti, kad tokį variantą buvo lengva numatyti.
Savaime aišku, kad svetainės administracija norėtų, kad kokybė svetainėje lenktų kiekybę. Tai būtų lengva padaryti, premoderuojant, griežtai atrenkant į svetainę patenkančius kūrinius, tačiau šis principas prasilenktų su pačia svetainės esme - vieta kiekvieno kūrybai. Tad paprasčiausiais sprendimas čia netinka, o kito, garantuojančio kokybės pakilimą, aš nežinau.
Aš nežinau, ką daryti, kad svetainė pritrauktų gerai rašančius kūrėjus ir kompetetingus kritikus. Kad tie pritrauktieji ne tik apsižvalgytų ir netrukus dingtų, bet dar ir norėtų nors kiek pasidalinti savo išmintimi ir pasikuisti po mūsų lobyną, pavyzdžiu ir komentarais rodyti, kas yra gera kūryba. Nežinau, ką daryti, kad rašykas pradėtų vėl kilti, o ne toliau kristų į vis žemesnį kokybinį lygmenį.
Gal jūs žinote?

Iš kitos pusės, kyla klausimas, ar rašykui tikrai būtina kokybė? 7 tūkstančiai vartotojų kasdien rodo, kad tokia, kokia yra dabar, svetainė irgi reikalinga. Savaime suprantama, kad daug lengviau tiesiog nusimesti pretenziją į kokybę ir tobulėjimą ir padaryti svetainę kiek įmanoma patogesnę visiems tiems, kurie tiesiog nori publikuoti savo tekstus ir neturi jokių tikslų pasiekti daugiau. Kitaip tariant, pritaikyti svetainę masiniam vartotojui, pamiršus bet kokias pretenzijas į literatūrą. Garantuotai tai sutaupytų man daug galvos skausmo, kitiems - laiko, aiškiai apibrėžtų svetainės tikslus ir garantuotų jos sėkmingą tolesnį gyvenimą dar daug metų. Tačiau ar mes to norime? Aš - nelabai.

Bet kuriuo atveju, rašykas nemiršta. Tačiau jis keičiasi ir dabar reikia nuspręsti, ar paliksime jį keistis ta linkme, kuria jis judėjo iki šiol, ar, visgi, bandysime ištraukti jį iš nekokybės liūno. Būčiau už antrąjį variantą, bet viena to nepadarysiu, jau vien todėl, kad nežinau, kaip tai daryti. Tad kviečiu prisijungti prie rašyko gelbėjimo armijos. Nuomonių ir pasiūlymų laukiu komentaruose.

Kartą vieno savo pažįstamo, prisiekusio alpinisto, klausiau, kodėl jis lipa į kalnus - juk sniegas, šaltis, vėjas, deguonies trūkumas ir kitokios kančios. Ir kodėl jis lipa vis į skirtingus kalnus?.. Juk ten, kur išmėginta, būtų paprasčiau ir ne taip pavojinga. Jo atsakymas buvo labai paprastas - “Lipu ten, kur dar nebuvau, nes… žinai, kaip dainuoja Vladimiras Visockis…”.

… o Pertraukoje prasidėjo paskutinis “Kūrybinių lenktynių” etapas. Šįkart dalyviai taps žurnalistais ir rašys straipsnius. Dėl šio žanro parinkimo kilo šioks toks nepasitenkinimas… ar todėl, kad žanras neįprastas, ar todėl, kad rungtynės baigiasi? Paskutiniai etapai visada yra sudėtingiausi, nes maratonas, koks jis bebūtų, sportinis ar literatūrinis, išsekina.

Konkurso idėja buvo daugiakovė, t.y. žanrus siekta parinkti kuo įvairesnius, kad dalyviai turėtų galimybę atskleisti kuo įvairiapusiškesnius savo gebėjimus. Buvo du prozos etapai ir du poezijos. Penktasis turėjo būti kitoks. Publicistika - specifinis literatūrinis žanras. Taip, jis nėra lengvas, o kas sakė, kad bus lengva? Be to, Pertraukos autoriai jau rašė esė (pirmame Pertraukos konkurse), o esė yra tarpinis slenkstis tarp grožinės kūrybos ir publicistikos, taigi, žengę vieną žingsnį, šįkart jie turės žengti ir antrąjį. Publicistika - taip pat kūryba, nors kai kurie Pertraukos dalyviai nenori su tuo sutikti. Ne grožinė, bet reikalaujanti ne mažiau kūrybiškumo, išmonės, minties lankstumo ir gebėjimo interpretuoti, kaip ir pastaroji. Pertrauka yra moksleivių kūrybos (kas nusprendė, kad vien tik grožinės?) svetainė. O išbandyti savo jėgas šiame žanre - sveika lygiai taip pat kaip ir pamėginti rimuoti ar kurti detektyvinį siužetą.

… dejonės apie “akmenis po kaklais”… mielieji, jei jau taip blogai, na, nebedalyvaukite gi, nesiduokite žlugdomi - kam tos kančios - palikite žaidimą tiems, kam dar liko noro, azarto, užsidegimo, ir kūrybiškumas nekaba akmeniu po kaklu. Bus tų prizų medalių, bus ir tų konkursų - paprastesnių, įveikiamų, jau išmėgintų, kur jausitės kaip žuvelės nuosavuose akvariumuose ;)*

Prieš porą dienų kilo diskusija apie rašyk.lt publikuojamų tekstų kokybę (be kita ko). Taigi, šiandien perskaičiau visus praėjusio penktadienio tekstus ir savo subjektyvius atradimus skelbiu čia, kaip pavyzdį, kurio pageidavo Vilija:

-

2007-11-23 (penktadienis) 56 tekstai. Perskaityti 55 (1 tekstas lenkų k., kurios nesuprantu).

-

Pirmiausia pakalbėkim apie tekstus, kurie neturi net užuominos į autentiką. Išskyriau tokius 4 pagrindines „temas“, į kurias juos “sumėčiau”:

-

Serija „Vaizdeliai“ – būdinga tai, kad klišėmis mėginamas „piešti“ vaizdas ir kartais emocija.
„Mes abu gimėm tą patį rugsėjį“ - nevykęs bandymas liūdnai pasišypsoti jūros ir kirų fone – banalu iki ašarų. „Šviesa“ - primityvus bandymas rimuoti – pieštukas-jungtukas. Klišės. Visai tuščias vaizdelis. „[Atrišęs valtį...]“ - paplepėjimas, mėginant papirkti garsynu. Betgi tuščia už to garsyno. Nieko nėra. O rašyko aukštalygininkas šį tekstą apdovanojo 4 balais be komentaro – už ką? Už paviršių.

-

Serija „Svaiguliai“ – plačiausias ir margiausias skyrelis. Kaip ir „vaizdeliams“ būdingos klišės, abstrakcijos, nerišlumas, primityvi forma, tuščiažodžiavimas, minties impotencija. Tokie yra: „Pasiklydau“, „GRANITO MALDŲ VIDUS“, „[Nebūna naktys saulėtos...]“, „Malda ugniai“, „[Krentu kaip Ikaras...]“, „Pabudote? Tai kelkitės“, „Migdolų skliauto kronika“, „Apatiškas”, “Man kartais skauda gyventi”, “Smėlio jūra”, „[turėtų būti gera nors akimirkai patapti...]“, „[Skrendu. Snaigėm lenkiuos...]“, „Bus“, „Mano odisėja“, „Ragana“. Kartais autoriai mėgina mistifikuoti („manymas“), bet tai neveikia, nes po paleistais dūmais – tuštuma.

Serija „Virtualus vampyrizmas“ – tokie tekstai paleidžiami į eterį ne dėl skaitytojo ir net ne dėl paties teksto, o dėl autoriaus dėmesio poreikio. Tai savotiška „pasikrovimo“ terapija. Psichoterapijos seansai autoriui, energijos nutekėjimas nuo skaitytojų. Tokiems priskirčiau: „Miegu…“, „Žmogus“, „Daug nori, „[Nuo manęs nepriklausomi...], „1.2.3“, „Benamis“, „nezinau koks cia pavadinimas tiktu“, „Smaller Place - Tęsinys“ –tuščiažodžiavimas, kuris išties smarkiai apsunkina skaitymą ir perkvalifikuoja tekstą iš prozos į nuogą dienoraštį, kurį rašyti autoriui maloniau nei skaitytojui skaityti. Tekstas, kurio nereikėjo publikuoti, nes vertinti čia nėra ką. Autentika slypi kažkur anapus… ir pikčiausia, kad autorius turėjo visas sąlygas tą autentiką perteikti, bet lyg specialiai pasakojo apie absoliučiai neįdomius dalykus… „Archeologė (1 dalis)“ - Na… manau, kad vertėtų už tokius dalykus blokuoti.

-

Serija „Meilė[?]“ – Šiuo taip pat galima būtų skirti prie „vampyrinių“, bet vis tik šie bent jau idėjiniai. Intensyvumas tokių paverkimų skirtingas – nuo saikingo paašarojimo iki isterijos, bet vertė visų vienoda. Tokie yra: „Jei tik…“, „Aš esi tu“, „Mažute“, „_..Sakau Nemyli.._(ir kas iš to, kai nieko nebelieka..)_“ (isteriškai deklaruojama meilė (?) su sado/mazo elementais. Kūryba… na, jei „isteriškai žiopčiojančios kūno bedugnės“ arba „amputuoti vokai“ beigi „Bešvinkstančios žalsvai gelsvos akys“ yra kūryba, tai…), „Until the end“ (tekstas anglų kalba, bet teksas nuo to niekaip netampa geresnis), „1 g praeities“ („mėlynas ilgesys“, „vaikiškas juokas“, „amžinas pavasaris“, „praeities nektaras“, „širdžių plakimas“ ir t.t. ir t.t.), „Minčių tekėjimas - Leisk mylėti tave amžinai“ („Godžiai gersiu aš lūpas tavąsias / Vėjas pūs nebe taip jau aštriai / Tavo sieloj ištirpus aš būsiu / Leisk mylėti tave amžinai.“ Ką dar pasakyti?..), „Pasiklydus vienai dienai“ (ar tai, kad primityviai parimuota, leidžia spausti 2 „kritikos“ lygio vertintojui?)

-

Kita grupė - tekstai su suvaidinta autentika. Žaidžiama įvairiai – užliūliuojant forma arba drėbtelint kokių „aštrumėlių“ (avos pasimaus), o kai kurie tekstai tiesiog drugni. Lyg ir nieko, bet nėra autoriaus. Perskaitai ir pamiršti.
“p.s.” – “Išprievartautas” tekstas. Tokia slidi visuma, jau tokia šliaužianti, tempianti mėliu-smėliu…  Bandau rasti kažką autentiško, naujo, savito… „saulėtėky spingsinčios sielos langinės“?.. „į plaukus kvėpuojančios sniegenos“?.. „lūpas liežuvis aplaižo kūno druska apsisninga“?.. na ne… slidu. Pernelyg slidu. Būna slysta kaip per ledą, o čia kaip per molį po lietaus.
Kad taip pasikorus ant smilgos - sužaista autentika. Alogizmai nemotyvuoti. Paviršiumi. Bejėgis tekstas… nors tarpais lyg šis tas suskamba, vienas kitas vaizdinys, bet visuma silpna. Toks burbulas iš kramtomos gumos. Bet pažadas yra. Kai autorius pradės kurti, o ne spontaniškai mėtyti tekstus į publikavimo langelį. Gal…
„tuščia ir giedra. apkabinki mane durimis“ - pašnekėjimas, kuris nieko naujo, nieko savito, nieko patraukiančio ar įsimenančio nepasako. Abstraktu ir išspausta. Tuščias šūvis. Ganėtinai sklandus, bet tuščias.
„Pranašystė“ - „Vėjui šnabždant lauke, medžiai tampa savotiškais nindzėm, / tarsi veržias kovoti, nors niekas nevarė jų. / Kada nors tam lauke mes viens kitą tvirtai apkabinsim, / kada nors mes pakeisim pasaulio scenarijų.“ – tai yra tiesiog pasityčiojimas iš klasikinės rimuotos formos, į kurią pretenduoja tekstas. Ir šis tekstas „kritikų“ lygio įvertintas 4 balais. Šiame tekste taip pataikaujama formai, kad turinys išsiderina kaip kreivame veidrodyje. Visos metaforos aloginės ir tie alogizmai nemotyvuoti. Vienintelė jų priežastis – rimo paieška. Silpna ir tiek… „Mėnesiena labai panaši į sidabro sėklidę – taip ryški, jog imi ir akis nusidegini.“ – džyz… toks dalykas gal parodijoje ir tiktų, bet čia juk turėjo būti klasikinės formos eilėraštis. Ar neturėjo? Ar tą „sidabro sėklidę“ vertėtų vadinti autentika?..
„Trapumas“ – autentika – gebėjime surinkti klišes ir sulipdyti kibirkščiuojančia energija… bet klišės nuo to netampa autentika…
„Lietus / Žuravlios trioletų konkursui:P“ - Forma išlaikyta, bet užpildymas tai jau toks skystas, kad ne sniegu, o vandeniu per visus formos tarpelius. Išteka.
„Fazė“ - Išprievartautas toks tekstas. Reikėjo išsikabėti, autorius tai ir padarė. Na, šiek tiek pasistengė, kad rimuotųsi. O kur poezija? „Uosis nugenėtom šakom“ ar „apsiverk. prisgerk. Apsivemk“? hm…
„[Šiandieną buvo liūdna, kai...]“ - Toks… „užėjo ant seilės ir parašiau“. Šiek tiek rimavimo technikos, žiū, ir skaitytoją užliūliavo. Paviršiaus bangelėm.
„Aliaus dienos“ - Nusišypsojau. Tai jau reakcija. Priminė. Bet kūrybos čia nėra. Grynas išlaužimas iš piršto.
„analizatorius“ –Patį tekstą vargu ar galima vadinti poezija. Idėja suvaidinta. Dirbtinai sukalta.
“(Akro)batas” (6 dalis) – daiktinės pasakos. Skaičiau tik gabaliuką (publikuotą tą dieną). Savitumo neatradau, bet dialogai gan smagūs…
“Dvi Stasikės vasaros 6d.” - XIX a. klasikai. Adaptuotam variante. Net jei žvelgt į tai kaip į parodiją… na, bet nejuokinga juk…

-

Ir pagaliau – tekstai, kuriuose aptikau autentikos pėdsakų:
„Užkoduota laisvė“ – radau - „Prinokus it sniegena“. Visa kita – silpna. Arba nemotyvuoti alogizmai arba nesužaidžiančios priemonės. O jau ta „pageltusių krantinių smarve“ – tai, oi… 
„[rudenio budeliai ...]“ - „-aš tik mažytis raištis po tavo lūpom … atrišk savo kuždesiu“ - to būtų visiškai užtekę. Kam reikėjo to bejėgiško makarono pradžioje?
„[„norėčiau papasakot apie save“ ...]“ - vienas kūrybiškiausių penktadienio tekstų. Bet jis neišbaigtas, neišgrynintas ,nesutvarkytas. Bet tai jau yra tekstas.
„Karščio Muziejus I“ - Mistifikacijos be sąryšių. Sprangios mistifikacijos. Su pažadu. Neblogas garsynas, gera medžiaga, bet kol kas tik medžiaga, o ne eilėraštis.
“grigorijaus rasputino pomirtinių kančių diskursas” – cinizmo perviršis. O skerso dėjimas – joks atradimas. Dadaizmas – taipogi. Labiau provokacija nei poezija, bet tekstas bent jau išsiskiriantis iš pilkos masės.
“Spalvoti haiku” – autorius akivaizdžiai piktnaudžiauja vietininku. Ryškios autentikos, atradimų šiuose trieiliuose neradau. Tempimas prie formos nepagelbėjo turiniui. Kai kurie labiau tašyti kirviu nei oblium dailinti. „Medžio veidrodis, / Sudužęs skulptūroje“ – geriausia, ką radau. Na, bent jau originaliausia.
“Just enjoy” – geriausias dienos eilėraštis. Bet valyti dar yra ką… O ir ypatingų atradimų neatlikta.
„Kosulio dievas“ - Geriausia, kas yra šiame tekste – vaiko dialogas su Seniu Šalčiu. Tai yra autentika. Tai yra apskritai geriausia, ką šiandien radau. Visa kita – taip sau. Be išrišimo. Bet pats vienas šis tekstas neveikia. O ir tos mistifikacijos nei šis, nei tas… Tačiau tai geriausias dienos prozos tekstas

-

Reziumuojant – užtrukau daugiau nei 4 valandas. Neradau teksto, kurį galėčiau pavadinti besąlygiškai geru, autentišku, išbaigtu. Bet… Atradau geriausią dienos eilėraštį ir prozos gabaliuką. Atradau vaiko ir Senio Šalčio dialogą. Jis liko. Ar jis buvo vertas 4 šeštadienio valandų? Na, pridėjus pažado Vilnelei išpildymą, matyt, buvo.