Perskaitau, į mėgstamiausius ramiai susidedu gražiausius sausio mėn. Šiukšlių Dėžės eilėraščius, pasižymiu įdomiausius autorius, nors daugelis jų jau skaityti – palieku „susigulėti“ tolimesnėms „meditacijoms“. Geriausi poezijos kūriniai ir autoriai guli sukataloguoti mėgstamiausiuose ir laukia savo eilės. Na, kadangi suprantu, jog šį vakarą jau nieko gero nebeparašysiu, nutariu paskaitinėti Eiles ir galbūt taip pat atlikti techninius protinių pastangų nereikalaujančius darbus.
Ir ūmai netenku amo – Eilėse tikros eilės. Visos vienodos ir todėl, jei spaustum užsimerkęs ir pasitikėtum vien atsitiktinumu, kiekviena puikiausiai reprezentuotų Eilių skilties dvasią ir atmosferą, aišku, be tam tikrų retų išimčių. Taigi skaitau aš Eilių skyrių neblogai išanalizavusi Šiukšių Dėžės turinį ir žinote iš nuobodulio kone nepakratau kojų, suprantu, jog skaitymas čia reikalauja titaniškų pastangų, jog tiesiog nori nenori esi priverstas žmogus suprasti, kad „ gerų kūrinių santykis šiukšlėse yra tikrai didesnis, nei eilėse…“ (Atsisveikinimas su ginklais) Tie visi ketureiliai, banalūs rimai, meilė, skausmas, grožis, ašaros, siela, laukimas, ilgesys, jausmai, gėrio ir blogio kova, PRASMĖ, nuolat besikartojanti širdis (tokie ir panašūs žodžiai eilėraštyje kartojami po kelis kartus ar egzistuoja kaip sparčiai šviesos greičiu besidauginanti abstrakcijų populiacija) – ir viskas pateikiama jau tokiais rimtais skausmo perkreiptais veidais, jog čia atrodo ne ekonominė ar kokia kita krizė, o paskutiniojo teismo diena. Ir dar sakyčiau su agresyviu daugybės bandų nuėstu poetinės ganyklos gynimu be jokios savikritikos ir su komišku įsitikinimu, jog rašoma labiau negu puikiai. O lietuvių kalbos gramatika tokiems genijams nė motais:
Ar žinai, kaip gimsta kūrinys, vaizduotės
Vaisius sieloje nešiotas, švelniai priglaustas
Jausmų gleby, pasaulį išvydęs eilėse
Žmogaus širdy.
Aš nerašau bereikšmių žodžių iš kitur rastu,
Rašau tik tai ka diktuoja siela ikvėpimo
Metu.
Apima tas nuostabus jausmas, kai vienas
Nakty kurt gali, kai ikvėpimas išsilieja baltam
Lape jausmo raidžių kely.
Kai vaizduotė virsta žodžiais sielos šauksmo
Išreikštais viskas aplink išnyksta, kai tu
Rašai.
(Ferrfrost „Kūrybos gimimas“)
Ir kaip priešingybę noriu pateikti kitą eilėraštį, kur į kūrybos procesą žiūrima kur kas savikritiškiau, ieškoma, keliami klausimai, abejojama (nuostaba, klausimas, abejonė – tai vis filosofinio matymo ir mąstymo prielaidos). Tikriausiai teks išvesti tokią formuluotę, kad kuo žmogus geriau rašo, tuo labiau jis yra sau savikriškas ir mažiau savimi patenkintas. Ką ir sakyti, pasitikiu paradoksu ir jame visada įžvelgiu šiokius tokius tiesos švytėjimus.
Nusispjauti, kiek laiko rodyklės
įbrėžia rėžių į naktį.
Šįkart pati palaikysiu kompaniją
nemigai.
Ir dilgsintis šonas,
skausmo nervų strėlytės,
tik akupunktūra
mano sielai.
- seilės, ne siela čia, - šnibžda iš po lovos lendantis baubas.
Vaikystėj bijotas, dabar – asmeninis kritiškas cinikas,
pagalvę retkarčiais prikemšantis košmarų.
- ne košmarų – tik pasąmonės iškrovų, - pataiso,
Zigmundo ūsus išriesdamas.
- šiąnakt Valpurgija, skrendam, Zigmundai, ką?..
- gana čia skaityti pasakų visokių prieš miegą.
nei „ilgai ir laimingai“, nei pelenių ir kitų holivudinių happy end‘ų,
sakiau jau, nebūna.
- o man ir nereikia, man tik vienos nakties šėlsmo
tokių kaip aš apsupty.
- tavo raganos jau seniai
lygina, skalbia, vaikų vystyklus džiausto,
dulkių siurblį naudoja. o tu?
gana jau neurozių, alkoholio, isterijų
ir prastų eilėraščių, - gyvatiškai šnypšteli.
Prasiveria dar vienas rytas.
Išaušta ir
užaušta.
(Prozerpina „dialogas su asmeniu zigmundu“)
Aišku, aš puikiai suprantu, jog skaitydamas tokią daugybę kūrinių turi pasirinkį kažkokią kryptį, kad galėtum kažką pasakyti. Gana charakteringa ir įdomi man pasirodė įvairiai varijuojama išsiliejimo tema (ir nesvarbu žodis „išsiliejimas“ yra eilėraštyje tiesiogiai pavartotas ar ne), kuri aptinkama jau ir mūsų pirmajame pateiktame eilėraštyje, ir sekančiame, ir dar daugybėje kitų.
Praskydau… Ir liejasi mintys…
Stuksena sena klaviatūra.
Ant Word‘o senosios versijos lapo,
Palieku aš skausmą širdies…
(wormazz „ Linksmas pavasary“)
Ir komentarai apie išsiliejimus ( „Liejasi eilės kaip vanduo.“ Laukinė Piliakalnio Radasta po Edvardo kūriniu „Mintis“ (http://www.rasyk.lt/kuriniai/25210.html)), bet charakteringiausias man labiausiai įstrigęs komentaras, propaguojantis išsiliejimą pasirodė šis:
Man svarbiausia žmogaus išgyventi jausmai rašant…. Nekreipk dėmesio į kitus…. Nekreipk dėmesio jei išlieji save, nors rimo nėra…. Nesvarbu… Tai mūsų individuali kūryba… Kuri žavi…. Mes neturime lygiuotis į Marcinkevičių ar panašiai…. Kiekvienas kuria kitaip…. Dėl to - žaviai… 
Taip ir toliau
Taip kalba Indrė Jančiauskaitė po Mantas Unik kūriniu „ Minties vėjas“, kurį čia objektyvumo dėlei ir pacituosiu:
Kai erdve skrenda mūsų mintys, mūsų jausmai,
mastai ar gyvenimo realybe sekundę taip toli,
kad jausmą dvasingą,
jauti širdimi…
Kai sekundės lyg smėlis,
krentantis minties vėjyje,
ir saulėtas jausmas,
kurio reikšmę jauti,
spalvinga akimirka, kurioje visa siela gyveni…
Ir net jei rytojaus aušra nebūtų spalvinga,
šį jausmą atneštų vėl tas minties vejas,
šaltas aksominis vejas,
kuriantis jausmus,
lyg mūsų sielos prasmingas spalvų lietus…
Labai įdomus daug pasakantis komentaras, su kuriuo manau sutiktų ir kiti panašių eilių gerbėjai. Nenoriu nieko įžeisti, bet dažnai sutinkamas noras išsilieti man primena priešlaikinę ejakuliaciją ar naktines paaugliškas poliucijas, kurių apibrėžimą galima rasti čia: http://lt.wikipedia.org/wiki/Poliucija”
Manau, tai taiklus išsiliejančių, jausmingų ir egzaltuotų eilių nusakymas. Keista tik, kad rašyk.lt Eilių skiltyje poliucijos vyksta ne tik stipriosios lyties atstovams, paradoksalu, bet išsiliejimai būtingi ir (gal net labiau ir didesniu intensyvumu) moteriškajai lyčiai. Nors ne, jos dažniau gimdo. Man, pavyzdžiui, net naktį pabudintai staiga iš baisiausio košmaro nekiltų noras „išsilieti“ ar pradėti „gimdyti“. Taip, man, kaip ir visiems žmonėms, kartais norisi išsipasakoti kitam žmogui, dienoraščiui ar šiaip pasikalbėti su kokia aukštesne jėga, kurios paprastai man lieka nebylios.
Dėl komentare paminėto „individualumo“. Individualumu čia net nekvepia. Tarptautinis žodynas individualumą apibrėžia kaip: 1. Būdingas tam tikram individui; 2. Asmeninis, priklausantis vienam asmeniui. Individualumo sąvoką galime pritaikyti tam kūrėjui, kuris turi savitą balsą (net nevartosiu čia stiliaus sąvokos, kad negalvotume, jog pasitelkus viešųjų ryšių specialistus, galima pasidaryti/pasigaminti „savo“ stilių), kurį aš atpažįstu iš minios kitų balsų. Surasti/“išgirsti“/kalbėti savo balsu nėra lengva, tu negali rašyti kaip Grajauskas, negali rašyti kaip Kajokas ar kaip Parulskis. Susibūti su savo balsu, išdrįsti kalbėti savo balsu nėra lengva, bet tai jau kita problema.
Pagaliau negali rašyti ir kaip Marcinkevičius, bet, manau, čia minėtoji komentatorė omenyje turi jau kitą, ne individualumo problemą. Tačiau, jei aš neprivalau rašyti kaip Marcinkevičius, tai nereiškia, jog aš neturiu stengtis rašyti geriau, tobulėti kaip kūrėjas, kuris kartu ne tik daug „kuria“, bet ir skaito, mokosi, domisi kitais, o ne tik rašo tai, kas užeina „ant seilės“.
Ir tik pritarti galėčiau kitam pastebėjimui: tik tokių prisiskaičius pasigailiu, kad rašykai nebetrina kūrinių. (Degtukas Arbatinis po Ausros Zigutytes tekstu „Noras“)
Arba simpatiškas keistomis aplinkybėmis išsitrynusio Idioto komentaras, kuris irgi gana taikliai nusako daugelio esamų eilių žodyno skurdumą ir stiprų akivaizdžiai pastebimą vaizduotės stygių: Geriau perskaitytum Gavelio “Vilniaus pokerį” ir kliedėtum apie tarakonus (po Editos Markauskaitės “kūriniu” „Tuštybė“)
Siūlau paskelbti akciją ar konkursą, kad būtų skelbiami kūriniai tam tikra tema, pvz., „Ilgesys“, bet juose būtų uždrausti tam tikri žodžiai, šiuo atveju ilgesys, laukimas. Bet pabandykime šį reikalą sukonkretinti – artėja Vasario 14 d. – tą dieną paskelbtuose kūriniuose neturi būti žodžių meilė, laukimas, svajonė, ilgesys, jausmai, kuo mažiau abstraktybių – ir išrinksime geriausią tos dienos kūrinį parašytą meilės tema. Kaip įvertinti ar išrinkti, sugalvosime. Šiaip. Dėl smagumo. Pasitreniruojam? Ar mes bandysime pasinerti į linksmą gaivalingą žaidimo dvasią ar ir toliau kalbėsime banaliomis skausmingomis intonacijomis? Pasiruošimui laiko yra nei daug, nei mažai – dvi savaitės.
Ir dar labai vienas keistas dalykas, kurį pastebėjau Eilėse. Jei Š.D. nesutikau nė vieno neįvertinto kūrinio, tai čia jų apstu – turinčių po vieną balą ar tik tuščias baltuojančias žvaigždutes. Čia jokiu būdu nėra kaltinimas administratoriams. Jų keli, o kūrinių tokia gausybė. Tik gal sakau, jei patys norime būti įdomūs, kad balsuotų po mūsų kūriniais, komentuotų, gal ir patys pradėkime tai daryti. Ir nereikės skųstis ir verkšlenti, kokia apmirusi svetainė, kokie tinginiai administratoriai, kokie begėdiškai pasyvūs skaitytojai - kaip niekas nevertina mūsų genialų ar šedevro vardo vertų kūrinių.
Taigi. Nori būti įdomus? Tai pats laikas pradėti domėtis kitais. Aišku, yra kitas būdas atkreipti į save dėmesį, ir galbūt paprastesnis: kelti skandalus.
Jei būtų vakaras ir aš ruoščiausi eiti miegoti, tai šį savo svarstymą pabaigčiau taip: „šią naktį norėčiau sapnuoti lakštingalas, kurios nėra mirusios mūsų eilučių narveliuose.“ Ir net paminėčiau, jog kitame sapne noriu būti kraujo kūneliu, kuris cirkuliuoja miesto gyslomis ir sugeria į save viską: palaidus šunis, raugintų kopūstų, salsvą šlapimo kvapą, tarpuvartėse gailiai kniaukiančias kates, kažką mefistofeliško jų trumpai švystelėjusiame žvilgsnyje, tylą, praeivių vienatvę, žvaigdžių šaltį… Bet. Tai tik graži ir rami sekmadienio popietė.
Į galvą man šovė keista mintis: ne visi milijonai iš varlės kurkulų išsiritusių buožgalvių virsta varlėmis, ne visos varlės yra užburtos princesės, ne visos princesės gauna princus, ir ne visoms princesėms, gavusioms princus, lemta ilgai ir laimingai gyventi. Gal ši mintis ir neatrodys labai keista prisiminus Gotfrydo Beno (Gottfried Benn) mintį, jog žmogus per savo gyvenimą gali parašyti apie septynis, aštuonis gerus eilėraščius. Bet, jei tau atrodo, kad dėl tų septynių eilėraščių verta stengtis ir aukoti savo gyvenimą, tai ir daryk. O jei dar prisiminti/perskaityti „Maltės Lauridso Brigės užrašus“… Kol kas pateikiu atsitiktinai rastus įdomius ir protingus pamąstymus šia tema: http://www.rasyk.lt/ivykiai/kurybos-suvokimas-rm-rilkes-maltes-lauridso-bridges-uzrasuose.html
Žinoma, jokie protingi pamąstymai neatstos jūsų surastų/patirtų tiesų patiems perskaičius kūrinį.
Bet, nors dabar už lango saulėta ir spaudžia minus 10 šaltukas, ir giedančių paukščių nė su žiburiu nerastum (o ir gieda jie, teko skaityti, šiltuoju metų laiku, ir tai tik, kai peri), užbaigti šį svarstymą norėčiau Idioto eilėraščiu apie lakštingalas, apie kūrybą ir gal net truputį apie gyvenimą:
vaikas gražiai čiulbavo ant batono tepiau uogienę
valgėm sode prie bėgių pačią šviesiausią dieną
vaikas kuris čiulbavo prisipylęs vandens į lakštingalą
nuėjo kiauroj kišenėje išsinešdamas saulės spindulį
gulėjau ant suolo skarmalas praradęs sagas ir spalvą
kliedėjau tada nes peršalimas pripylė vandens į galvą
ir sodai visi užaugo paukščiai nustojo čiulbėti
temo į dangų prikrito smulkių kometų
Šiandien rašyk‘uose pamačiau kažką naujo. Prie balsų parašyta „Kas ir kaip“, atverčiu: „
Deja, bet datali balsavimo ataskaita yra užrakinta. Po to kai atrakinsite galima bus stebėti kas ir kaip balsuoja (balsavo) už pasirinktą įrašą. Šią informaciją matys visi.“
Paslauga 24 val. – 200 taškų.
Pagalvojau – ar tikrai ta informacija man tokia svarbi, kad aš norėčiau atverti tą „kas ir kaip“? Ir ne dėl to, kad ją matys ir kiti, ir ne dėl to, kad reikia siųsti sms už 3 Lt. Po teisybei po paskutinių man patikusių pakeitimų aš galutinai suprantu, kad man balai nėra svarbu. Labiau vertinu komentarus. Nežinau, kaip kitiems. Bet galimybė, kaip sakoma, išlaisvina. Ir dar: aš jau geriau parekomenduosiu du gerus ar provokuojančius kūrinius, nei imsiu kapstytis nieko nereiškiančiuose pažymiuose.
Taigi. Kas džiuginančio pakeitimuose. Pirma. Komentarai, už kuriuos balsuojama, geras jis ar blogas. Taip net vartotojas be lygio gali pasijausti reikšmingu ir kad jo nuomonė kažką reiškia. Antra. Mėgstamiausieji. Dabar aš tai naudoju kaip katalogą. Esu visokių ten programų analfabetė, bet, žinokit, sėkmingai susitvarkiau. Susitvarkysit ir jūs, tereikia pabandyti. Naujovių baimė ir noras trumpam paisterikuoti man nėra svetimas, bet bandydamas ir įsigilindamas supranti, kad jos nėra baubas.
Tik va, man atrodo, kad visas skaitytojų skaičius prie kūrinio turėtų matytis visiems ir be visokių ten atidarinėjimų.
Ir šiaip tikrai paremčiau šią puikią svetainę (o paskutiniu laiku tikrai teko daug kartų tai daryti). Bet, jei ji, kaip buvo rašyta, gauna tokį nedidelį fiksuotą mokestį:
Rašykai iš sms gauna apie 130 Lt per mėnesį.
Ar jūs iš rašyk gaunate kažkokios naudos? Nesvarbu kokios? Jei atsakymas būtų „ne“, tada nesuprasčiau ką čia žmonės veikia… Jei atsakymas „taip“, tada rt gaila kelių litų? Jei taip, tada naudokitės ir toliau svetainės suteikiamomis galimybėmis, nes mokamos paslaugos sudaro labai nedidelę jos dalį. Nė viena dalis, kuri buvo nemokama netapo mokama. (Vidmantas Nuolaida)
130 Lt, tai, aišku, yra apvaginėjimas, nes viską susiglemžia operatoriai, tarpinės firmos, etc. Aišku, be rėmėjų, matyt, išsilaikyti vis tiek nepavyktų.
Bet apie naudas: kiekvienam ta nauda yra skirtinga. Aš, pavyzdžiui, čia išmokau priimti kritiką, įgijau jutimą, leidžiantį man atskirti pamatuotą konstruktyvų komentarą nuo nieko nereiškiančios kvailos replikos ir pan. Užsigrūdinau, kaip sakoma. O tuo pačiu ir pati drąsiai ir be didesnės širdgėlos kritikuoju, komentuoju, nebijau pasakyti aštriau. Kas kurs, sieks, ieškos, tas ir toliau tai darys, nes „bjaurūs“ komentarai čia nėra didžiausia kliūtis. Kūrėjai susiduria su milžiniška vieša kritika, finansiniais sunkumais, sveikatos problemomis, visokiais asmeniniais nesklandumais, tragedijomis ir pan. Tenka įveikti arba ne ir tai. Taip, kad nė vienas kūrėjas nuo čia esančių komentarų tikrai nežlugs.
Aš siūlyčiau, kas tvarkosi su šiais reikalais, reikalauti tam tikrų procentų, o ne fiksuoto mokesčio (gal ir labai kvailas mano pasiūlymas, nes aš nežinau visų aplinkybių), juk skambučių srautas, ko gero, vis tiek išaugs. Juk reikia išlaikyti domeną, gal net serverį, visokios ten apsaugos ir pan. O dar daugybė dalykų, kurių aš nežinau. Kažkas programuoja, atlieka sisteminius pakeitimus, organizuoja renginius, kuriems reikia premijų ir prizų (pamenu, čia buvo vienu metu dalinamos knygos pasižymėjusiems (ir aš vieną tokią gavau). O administratoriai, kurie dirba tik idėjos ar įdomumo vedami? …
Jau kuris laikas netyla kalbos apie rašyko mirimą, nors, mano nuomone, terminas (mirimas) pasirinktas neteisingai, kadangi svetainės lankomumas šiuo metu yra tikrai ne krintantis ir netgi šiek tiek kylantis. Tad ar teisinga svetainę, į kurią kasdien užsuka apie 7 tūkstančius unikalių vartotojų, vadinti mirštančia?
Nebandau neigti problemos, tačiau noriu pabrėžti, kad tai ne svetainės nykimas, o jos turinio kokybinės vertės mažėjimas. Kad jis vyksta - pastebi dauguma seniau svetainėje registruotų vartotojų. Taip, šiandien kūrinių kokybės lygis yra gerokai mažesnis, nei prieš metus ar du. Jau nekalbu apie komentarų lygį, kompetetingų vertintojų skaičių, kurie yra beveik kritiški.
Rašykas po truputį tampa tuo, kuo, tiesa pasakius, ir turėjo anksčiau ar vėliau tapti - nesuvaldomu grafomanijos srautu. Sakau - turėjo, nenorėdama pasakyti, kad toks buvo svetainės tikslas, o norėdama pasakyti, kad tokį variantą buvo lengva numatyti.
Savaime aišku, kad svetainės administracija norėtų, kad kokybė svetainėje lenktų kiekybę. Tai būtų lengva padaryti, premoderuojant, griežtai atrenkant į svetainę patenkančius kūrinius, tačiau šis principas prasilenktų su pačia svetainės esme - vieta kiekvieno kūrybai. Tad paprasčiausiais sprendimas čia netinka, o kito, garantuojančio kokybės pakilimą, aš nežinau.
Aš nežinau, ką daryti, kad svetainė pritrauktų gerai rašančius kūrėjus ir kompetetingus kritikus. Kad tie pritrauktieji ne tik apsižvalgytų ir netrukus dingtų, bet dar ir norėtų nors kiek pasidalinti savo išmintimi ir pasikuisti po mūsų lobyną, pavyzdžiu ir komentarais rodyti, kas yra gera kūryba. Nežinau, ką daryti, kad rašykas pradėtų vėl kilti, o ne toliau kristų į vis žemesnį kokybinį lygmenį.
Gal jūs žinote?
Iš kitos pusės, kyla klausimas, ar rašykui tikrai būtina kokybė? 7 tūkstančiai vartotojų kasdien rodo, kad tokia, kokia yra dabar, svetainė irgi reikalinga. Savaime suprantama, kad daug lengviau tiesiog nusimesti pretenziją į kokybę ir tobulėjimą ir padaryti svetainę kiek įmanoma patogesnę visiems tiems, kurie tiesiog nori publikuoti savo tekstus ir neturi jokių tikslų pasiekti daugiau. Kitaip tariant, pritaikyti svetainę masiniam vartotojui, pamiršus bet kokias pretenzijas į literatūrą. Garantuotai tai sutaupytų man daug galvos skausmo, kitiems - laiko, aiškiai apibrėžtų svetainės tikslus ir garantuotų jos sėkmingą tolesnį gyvenimą dar daug metų. Tačiau ar mes to norime? Aš - nelabai.
Bet kuriuo atveju, rašykas nemiršta. Tačiau jis keičiasi ir dabar reikia nuspręsti, ar paliksime jį keistis ta linkme, kuria jis judėjo iki šiol, ar, visgi, bandysime ištraukti jį iš nekokybės liūno. Būčiau už antrąjį variantą, bet viena to nepadarysiu, jau vien todėl, kad nežinau, kaip tai daryti. Tad kviečiu prisijungti prie rašyko gelbėjimo armijos. Nuomonių ir pasiūlymų laukiu komentaruose.
Posted (Alma) in