Šiandien yra blogų diena. Šiandien visi blogai šurmuliuoja, skelbdami vieni apie kitus. Aš asmeniškai jau irgi apsiskelbiau, o čia neskelbsiu apie nieką ne todėl, kad nenoriu - todėl kad neradau apie ką skelbti. Ketinau surasti panašaus pobūdžio blogų, kaip mes, ir palyginti (pasilyginti) su jais, tačiau perknisus visą googlą taip nieko panašaus ir neradau lietuviškoje blogosferoje. galbūt blogai ieškojau, bet, man rodos, organizacijos tiesiog nerašo blogų. Tiesa, yra vienas kitas įmonės blogas, vienas kitas projektas irgi turi savo blogą - tai jau šiokia tokia pradžia. Panašu, kad šioje srityje jau pradedam lipti iš sauskelnių (ar tiksliau jau lipti į sauskelnes) - organizacijų, įmonių ir projektų blogų užsienyje apstu.
Vis tik man keista, kad vis dar jokio judesio nematyti organizacijų fronte - jos apsiriboja nuobodžiomis interneto svetainėmis ir neišbando jokio kūrybiškesnio sprendimo. O juk į organizacijas, mano nuomone, turėtų susirinkti iniciatyvūs ir kūrybingi žmonės. Nejaugi tos organizacijos taip nieko neveikia, kad neturi kuo pasidalinti? Net jaunimo organizacijos nė kiek nejuda šioje srityje - taip apeidamos tą vietą, kurioje šiais laikais renkasi turbūt daugiausia jaunimo - internetą.
Apibendrinant, šioje blogosferos vietoje Lietuvoje žioji didžiulė skylė. Na ir mes toje skylėje. Laikom frontą.
Sveikinu mus ir jus ir mūsų draugus su bloga diena. Kartais ir su bloga diena galima sveikinti

Dėdė Semas čia ne šiaip sau - jau tapęs bene žinomiausiu naujokų verbavimo į armiją simboliu, tą pačią funkciją atlieka ir čia. Jis sako „I want You for U.S. army“, o aš sakau - mes norim, kad tu prisijungtum. Mes, VO „Kitoks varniukas“, ieškome naujų narių. Tuoj papasakosiu, kas kur ir kodėl.
Ko mes ieškome?
Žmonių, kurie norėtų dirbti su projektais, t.y. juos rašyti, kordinuoti, vykdyti, organizuotų renginius ar padėtų juos organizuoti, turėtų idėjų, susijusių su kultūriniu gyvenimu arba su kūryba, ypač tekstine, bet ne vien tekstine ir norėtų tas idėjas įgyvendint, domėtųsi mūsų vykdomais projektais, veikla ir norėtų joje dalyvauti. Mums visai nesvarbi patirtis, amžius ir talentai - mums svarbu noras aktyviai dalyvauti veikloje.
Ką mes galime pasiūlyti?
Galimybę išmokti, pabandyti dirbti su projektais, sužinoti apie renginių organizavimą, galimybę dalyvauti projektų konkursuose ir, jį laimėjus, įgyvendinti savo idėjas, galimybę sužinoti, apie tai, kaip veikia organizacija, kaip veikia mūsų vykdomi projektai, galimybę susipažinti su mumis, dirbti su mumis ir draugauti su mumis.
Ką veiksime kartu?
Pradėsime nuo renginio „Paraštės Garsiai“ organizavimo, bet tuo pačiu metu ruošime bent du projektus projektų konkursui, taigi, galėsite pabandyti įvairias sritis. Kas toliau - priklausys nuo projektų likimo ir jūsų bei mūsų idėjų. Ką veikti tikrai bus.
Kaip vyks atranka?
Atrankos nebus - viską pamatysime, kai pradėsime dirbti kartu. Turime tik vieną reikalavimą savo organizacijos nariams - dalyvauti.
Kas dar?
Miestas: organizacija yra vilnietiška ir mes daugiausia dirbame Vilniuje, taigi iki galo mūsų veikloje galės dalyvauti tik vilniečiai. Tačiau neatsisakome galimybės vykdyti projektus ir kitose Lietuvos vietose. Tiesa, kartais kyla problemų dėl finansavimo - kai kurie fondai remia tik atitinkamo regiono organizacijas. Vis tik, jei esi iš kito miesto, bet mūsų veikla tave domina - keliai nėra užverti. Didžioji dalis veiklos vykdoma virtualiai, taigi ir virtualiai gali joje dalyvauti.
Tai kur kreiptis?
Į mane. Tiksliau: vilija@kitoks.lt. Parašykite ir aptarsime kas, kur ir kaip.

Liepos ketvirtąją “Kitoks varniukas” atšventė savo ketvirtąjį gimtadienį. Apie pačią šventę nedaug žinau, nes negalėjau joje dalyvauti tą dieną. Taip jau yra, kad liepos 4-ąją gimė ne tik “Kitoks varniukas”, bet ir vienintelė mano dukterėčia ir krikštadukra. Tik skaičiau, kad vaišino keturiais tortais su keturiomis žvakėmis (Karlsonas būtų sužavėtas) :).

Kiekviena organizacija, kaip ir šeima, aplinkiniams yra tarsi ledkalnis su matoma viršūnėle ir didžiuliu luitu visko, kas po vandeniu. Tik ledkalnis yra ledkalnis, o organizacija – gyvas organizmas, kurį sudaro gyvi žmonės su savo lūkesčiais, požiūriais, įsitikinimais, tikslais ir vizijomis kaip tuos tikslus įgyvendinti. O jie būna skirtingi. Labai skirtingi. Tada prireikia tolerancijos, gebėjimo pažvelgti į situaciją kito akimis, prireikia abipusių nuolaidų, pagarbos, pasitikėjimo ir didelio, labai didelio noro išlikti ir išlaikyti. Kiek daug žmonių jau praradome, ir kiek dar bus prarasta dėl šio bendravimo kompetencijos trūkumo… Kaip ją įgyti, užauginti, ar tai apskritai įmanoma?.. Galų gale, yra tų žmonių, ar ne? Ne karo metas - vieni išeis, kiti ateis. Taip net patogiau, nes naujieji nepatyrusieji kaip maži varniukai – galveles sukioja, karksi. Į taktą, į toną, į… Ir aš buvau tas varniukas, oi, kaip buvau :). Senstant kaklas sustabarėja - ataugos, osteoporozės ir kitokie reiškiniai - nebepasukinėsi taip mitriai ir spėriai kaip anksčiau… mintyse vis dažniau iškyla Narajamos kalnas.

O juk buvo ir gražių dalykų – pirmoji rašykų knyga, susilaukusi daug dėmesio kultūrinėje žiniasklaidoje, visos ir visokių atspalvių PaRaštės, skaitymai Giruliuose, baidarių žygis Lakaja ir Žeimena, Rimšiškių žiemos žibuoklės, Karačiūnų Žemuogės ir Motiejūnų Teatras… Projektų rašymo kūrybinės kančios, pergalės poezija ir įgyvendinimo proza. Taip, gero buvo daugiau nei blogo.

Liūdnai optimistiniai senos varnos pamąstymai prie žvakutės be torto. Karrr…

P.S. Ar reikėjo apie tai rašyti? Ar korporaciniame bloge turėtų būti tik propaganda, reklama ir organizacijos skleidžiamo “absoliutaus gėrio” deklaravimas? Ar organizacijos bloge gali būti rašoma apie problemas, apie skaudulius ir kitokias erezijas? Nežinau. Tik galvoju, kad šis korporacinis blogas yra KITOKS. Todėl ir parašiau.

Kaskart kai būna VJOS AS valdybos rinkimai ar rinkimai į Vilniaus Jaunimo Reikalų Tarybą (ViJoRTa) visi sukrunta ir pradeda prašyti rekomendacijų. Visi rašo, skambina. Visiems atsakome „ne“ ir paaiškiname, kad norint parašyti rekomendaciją, reikia tą žmogų gerai pažinoti ir su juo turėti bendrų projektų ar pan. Iki šiol neparašėme nė vienos rekomendacijos, bet tuo visiškai nesididžiuojame. Tiesiog visiems mūsų prireikia tik prieš rinkimus. Kai žmonės pradės suprasti, kad reikia dirbti visus metus tam, kad gautum rekomendaciją - ją parašysime. Per kažkuriuos rinkimus vienas kandidatas atsinešė visą pluoštą rekomendacijų, vos sugebėdamas perskaityti kas jį rekomendavo. Kai paklausiau „už ką tave rekomenduoja ta ir ta organizacija“, jis nesugebėjo atsakyti. Vieni rašo rekomendacijas, o kiti prašo jų, bet nė vieni nesupranta už ką. Juokinga ane?