Man kartais pasidaro įdomu, kiek „poetų“ turi parašę knygą ir kiek jų yra siuntę tą knygą per visas leidyklas? Poetus rašau su kabutėmis, nes turiu omenyje tuos, kurių rašliava daugiau pasižymi kiekybe, negu kokybe. Tiesa, juos giria jų draugai, jais žavisi kaimynai ir jų vis prašo paskaityti ką nors įvairiuose vietinės reikšmės susibūrimuose. Ir siūlo jiems leisti knygą, tą, iš stalčiaus.
Toks klausimas man iškilo po to, kai į rašyk.lt svetainės el. paštą atėjo eilinis laiškas, prašantis įvertinti kūrybą ir išleisti autoriaus knygą. citata:

Is karto noreciau atsiprasyti, jeigu busiu viena is tu, kurie sukuria viena kita eilerasti ar apsakyma ir isivaizduoja, kad gali jau isleisti knyga. Taciau, kaip beneigciau, jog neturiu gysleles tam ir nelabai mano raslevos vertos siandienos zmoniu perskaitymo ir ivertinimo, vis tebekaupiami tikrai nemazi kiekiai eilerasciu (dalis uzrasuose, dalis kompiuterio atskirame foldzeryje) byloja, kad gal reiketu juos parodyti visuomenei ir bent dali patalpinti I poezijos knygele/rinktine.

Nuoširdu, ar ne? Man tik įdomu, į kiek jau leidyklų yra išsiųstas toks laiškas, kad net rašyk.lt jis pasiekė? Dar man įdomus faktas, kad rašantys žmonės paprastai nemoka skaityti ir nepasigilina, kur siunčia tokius laiškus. citata:

Labai prasyciau atsiliepti, jeigu Jums butu galimybe perzvelgti mano kuryba, bent dali jos, tiesiogiai kritiskai ivertinti ir pasakyti savo, kaip leideju nuomone…

Na taip, visi žinome, kad Lietuva - poetų kraštas. Kas antras rašo eiles ar bent jau naujametinius sveikinimus, joks miestelis ar kaimas neapsieina be savo poeto, kuriuos giria net nepažįstami žmonės. Ir visi tie poetai, žinoma, nori išleisti knygas. Net jei neturi jų parašę, tik prikrovę pilnus foldžerius eilėraščių. Ir net jei neįvertino eilėraščių rašytojų sąjunga, jei nei viena leidykla taip ir neatsakė į laiškus - viltis miršta paskutinė. Tada ir gauname tokius nuoširdžius laiškus mes. Tačiau tegalime skėstelėti rankomis ir pasakyti „deja“. Mes ne leidykla.
citata:

kurti poezija pradejau nuo 1995m., neskaitant jau nuo darzelio kurtu mysliu, ketureiliu, kuriu daugumos jau ir neatrasciau… bei dabar nuolatos rasomu sveikinimu imones vadovams, kolegoms, draugams, giminaiciams ir pazistamiems, bei svenciu progoms kuriamu asmeniniu eiliuotu sveikinimu; pernai esu dalyvavusi Poezijos pavasaris 2006, jaunuju poetu Poezijos pavasarelyje, tiesioginio ivertinimo ar pakvietimo atnesti daugiau savo kuriniu I rasytoju sajunga perzvalgai ir ivertinimui nesulaukiau, tad ir nesiryzau brautis pati ir siulytis, taciau is publikos palaikymo ir paklausimu is visai nepazistamu zmoniu, kur galima isigyti mano poezijos knygele, vis svarstau, kad gal tikrai tos rasliavos ko nors vertos ir galetu sulaukti demesio…

Ką aš norėjau pasakyti šiuo „postu“, įkvėptu nuoširdaus laiško? Keletą elementarių dalykų - kad ne kiekvienas „poetas“ yra poetas, kad prieš leidžiant knygą reikia ją bent jau parašyti, kad giminės bei artimieji kažin ar gali objektyviai įvertinti ir kad rašyk.lt nėra leidykla. Tiems, kas vis tiek nenuleidžia rankų, siūlau dar vieną citatą:

Kaip išleisti knygą? Pirmiausia – ją parašyti. Arba turėti aiškią koncepciją, jeigu tai ne romanas, ir leidykloje tikitės rasti bendraautorių. Tada siųsti rankraštį (arba projekto aprašymą) leidyklos adresu, pageidautina su paaiškinimais: keletas sakinių apie save, ar esate leidęs savo kūrybą, ar siūlėte šį veikalą kitoms leidykloms. Leidykla atsakys jums per 15 darbo dienų, jeigu rankraštis sudomino redaktorius. Tada būsite pakviesti detaliau aptarti projekto ir pasirašyti sutarties: sutarti dėl autorinio honoraro, knygos pristatymo, reklamos ir kitų dalykų.

Taigi, jei nesulaukėte atsakymo po 15 dienų, galite pamėginti dar vieną leidyklą. Jei nesulaukėte atsakymo iš keleto leidyklų - vilties beveik nebėra. Tačiau visada galite išleisti knygą savo lėšomis. Tai nėra labai jau brangu.

P.S. Šis „postas“ yra asmeninė jo autorės nuomonė, juo nieko nenorėta įžeisti, tik pakelti nors kam nors nuotaiką.

Vakar pradėjau, šiandien pabaigsiu su savo skaitytų knygų aptarimu. Taigi, kitos į prasčiausios knygos titulą pretenduojančios knygos yra visos beveik kaip viena - nykaus ir banalaus teksto pavyzdžiai.
Vien jau pavadinimas Paimk mane už rankos nežada nieko gero. Tai dar viena knyga su itin nuoširdžiais tekstais. Bet vien išdėstytos mintys niekada nebuvo poezija. Ypač kai dėstomos taip, kaip kokie penktokai dėsto, kai mokytoja užduoda parašyti eilėraščius. Primityvus tekstai, banalūs tekstai, prasti tekstai. Labai labai prasti tekstai.
Šermukšnis - kiek geresnis variantas, tačiau vėl gi, pilna klišių, nuvartotų sąskambių ir visiškai taip pat, kaip juos vartoja šimtai lygiai tokių pačių prastų tekstų. jokio savitumo, jokio autoriaus juose. nors, turiu pasakyti, kad vienas tekstas iš visos knygos man paliko įspūdį. tai gal vilties yra?
ir paskutinė knyga - be pavadinimo. ilgai ieškojau kokio nors įsimintinesnio teksto pavadinimo ar eilutės - beviltiška, visos jos yra vien klišės, vien banalios frazės ir jokio savitumo. gal kiek geriau už Paimk mane už rankos, bet tik truputį.

Po visų šitų knygų norėtųsi palinkėti visų jų autoriams savitumo - kuo daugiau savitumo, kuo daugiau asmeniškumo poezijoje ir kuo daugiau darbo su kiekvienu tekstu. kartoti tai, ką jau rašė salomėja, brazdžionis ar dar kas nors - nereikia, tai prasto skonio požymis. geriau atrasti savo santykį su kiekvienu žodžiu, kiekvienu vaizdu, net su kiekviena visiems akivaizdžia tiesa.

Jau netrukus paskelbsime rezultatus - geriausiai įvertintų knygų trejetuką, o tuo tarpu trumpai apžvelgsiu dar keletą knygų iš eiliuotos konkurso dalies, kadangi ir prastų knygų autoriai nusipelno vieno kito aptariamojo žodžio. Perspėju autorius - gerų žodžių jums beveik neturiu, kadangi mano nuomone, be trijų aptartų anksčiau, visos kitos poezijos knygos nusipelno pačio mažiausio balo.
Vienas iš prastos knygos požymių - rimuoti „naktyje“ su „naktyje“, todėl knygos Salto mortale autorei reikėtų pirma išmokti bent jau rimavimo pagrindų, ir tik tada mėginti rašyti knygą. Dar reikėtų atsikratyti visų tų klišių ir primityvaus požiūrio į daiktus ir dalykus. Knyga įdomi tuo, kad visi eilėraščiai turi miestų pavadinimus ir atspindi autorės požiūrį į miestą ar kokią miesto istorijos detalę, tačiau po dešimties tokių tekstų, miestai pradeda nebesiskirti vienas nuo kito. Nuobodu. Ir labai jau primityviai žiūrima į miestą ir jį nusakančius veiksnius.
Kad poezijos knygų autoriai nesupranta, kaip turėtų būti formuojama knyga, ir kad šūsnis eilėraščių, savaime dar nėra toji knyga, rodo ir pavadinimai, pavyzdžiui Kokteilis ir yra tekstų kokteilis. Tiesa, tai ne gryna poezijos knyga, yra ir prozos tekstų. Eilėraščius aš pavadinčiau nuoširdžiais - tik ne geraja prasme. Autorė lieja savo jausmus, panaudodama visas įmanomas klišes. Temos irgi atitinkamos - gamta, meilė, laukimas. Nuobodu, trūksta savitumo, tikro autorės jausmo. Dar trūksta rimo ir ritmo technikos. Prozos tekstai taip pat nuobodūs - buitiški atpasakojimai, neturintys nei minties, nei įdomios kalbos - nieko, kas kabintų.
Kita panašaus pavadinimo knyga Mozaika kitaip atspindi savo pavadinimą - čia ir tekstai yra mozaikos. Tačiau aš jos nepavadinčiau poezijos knyga - tai žodžių ar frazių rinkiniai, kurių dalis visai neturi prasmės. kiti, kurie turi prasmę, naudoja tas pačias klišes, kaip ir Kokteilio autorė, tik gal truputį originaliau, bet paprasčiau - be romantiško rimo ir ritmo, tačiau taip pat prastai. Tekstai arba nieko nepasako, arba pakartoja visiems žinomas tiesas vis tuo pačiu, ne kartą girdėtu būdu. Jie nemotyvuoti, neišjausti, jie ne poezija, o tiesiog paprastas autoriaus minčių išdėstymas - tie, kurie nėra tiesiog beprasmiai žodžių rinkiniai.
Tiek šiandien. Dar keletą itin prastų poezijos knygų trumpai aptarsiu rytoj.

Kai kas pasisakė, kad nemėgsta mergaitiškų eilėraščių, todėl tuoj pat imuosi labai vyriškų. vienam renginy vienas žmogus pasakė, kad vyrai, rašydami poeziją, bando ją suvokti ir išmąstyti protu. Tuo ji ir skiriasi nuo mergaitiškos, jausminės poezijos. Tiesa, tai buvo ne pagyrimas, o kritika - poezija ne tas daiktas, kuris gaminamas protu.
Po šios įžangos pristatau knygą. Kadangi ji nepavadinta, ilgai rinkau pavadinimą iš eilėraščių pavadinimų, kurių irgi nėra daug. Galų gale pasirinkau teksto eilutę „Keisti keistos kalbos žodžiai“. Taip pasirinkau, nes man pasirodė, kad autorius kartais žaidžia su žodžiais tiesiog kaip su gražiais objektais - akmenukais ar dar kuo, dėliodamas juos į piešinį. Kartais šie deriniai suskamba labai gražiai ir įdomiai, kartais, bent jau man, lieka visiškai beprasmiai.
Tai labai išmąstyti tekstai - atitinka vyriškos poezijos apibūdinimą, paminėtą aukščiau. Viskas turi prasmę, potekstę, tikslą - ne taip, kaip mergaitiškoje poezijoje, kuri kartais tėra skirta pasiguosti, kad liūdna. Net prasiveržiančios emocijos, rodos, yra logiškai suplanuotos. Tačiau nemaža dalis apmąstymų niekur neveda arba nieko naujo nepasako. Tiesog eilinį kartą atkartota visiems žinoma tiesa.
Išties man kiek netikėtas šios knygos mišinys - kartais, rodos, vien dėl grožio dėliojami žodžiai, kartais - vien minties poezija. Tačiau nei vienas, nei kitas stilius nėra išbaigtas - tai pritrūksta minties svorio, tai prasmės po žodžių sąskambiu ar, netgi, to paties sąskambio.
Reziumuojant, knygoje atradau tikrai įdomių dalykų, netikėto požiūro, idėjų, vertų apgalvojimo, tačiau neapleido pojūtis, kad visa tai yra dirbtina. Trūko jausmo. Ir, kaip prieš tai aptartoje knygoje - skonio, ryškumo, jėgos. O kai kurie tekstai tiesiog neišsirišo, kad ir kaip stengiausi. Taip ir liko keistų keistos kalbos žodžių junginiais. Autoriui taip pat tinka pastaba, kad tai ne knyga, o tik šūsnis eilėraščių. Iš jų palikčiau ketvirtadalį, pridėčiau daug neapgalvotos emocijos ir tada, keliskart ją apmąsčius, galbūt ir išleisčiau. Dabar - ne.

Liepos ketvirtąją “Kitoks varniukas” atšventė savo ketvirtąjį gimtadienį. Apie pačią šventę nedaug žinau, nes negalėjau joje dalyvauti tą dieną. Taip jau yra, kad liepos 4-ąją gimė ne tik “Kitoks varniukas”, bet ir vienintelė mano dukterėčia ir krikštadukra. Tik skaičiau, kad vaišino keturiais tortais su keturiomis žvakėmis (Karlsonas būtų sužavėtas) :).

Kiekviena organizacija, kaip ir šeima, aplinkiniams yra tarsi ledkalnis su matoma viršūnėle ir didžiuliu luitu visko, kas po vandeniu. Tik ledkalnis yra ledkalnis, o organizacija – gyvas organizmas, kurį sudaro gyvi žmonės su savo lūkesčiais, požiūriais, įsitikinimais, tikslais ir vizijomis kaip tuos tikslus įgyvendinti. O jie būna skirtingi. Labai skirtingi. Tada prireikia tolerancijos, gebėjimo pažvelgti į situaciją kito akimis, prireikia abipusių nuolaidų, pagarbos, pasitikėjimo ir didelio, labai didelio noro išlikti ir išlaikyti. Kiek daug žmonių jau praradome, ir kiek dar bus prarasta dėl šio bendravimo kompetencijos trūkumo… Kaip ją įgyti, užauginti, ar tai apskritai įmanoma?.. Galų gale, yra tų žmonių, ar ne? Ne karo metas - vieni išeis, kiti ateis. Taip net patogiau, nes naujieji nepatyrusieji kaip maži varniukai – galveles sukioja, karksi. Į taktą, į toną, į… Ir aš buvau tas varniukas, oi, kaip buvau :). Senstant kaklas sustabarėja - ataugos, osteoporozės ir kitokie reiškiniai - nebepasukinėsi taip mitriai ir spėriai kaip anksčiau… mintyse vis dažniau iškyla Narajamos kalnas.

O juk buvo ir gražių dalykų – pirmoji rašykų knyga, susilaukusi daug dėmesio kultūrinėje žiniasklaidoje, visos ir visokių atspalvių PaRaštės, skaitymai Giruliuose, baidarių žygis Lakaja ir Žeimena, Rimšiškių žiemos žibuoklės, Karačiūnų Žemuogės ir Motiejūnų Teatras… Projektų rašymo kūrybinės kančios, pergalės poezija ir įgyvendinimo proza. Taip, gero buvo daugiau nei blogo.

Liūdnai optimistiniai senos varnos pamąstymai prie žvakutės be torto. Karrr…

P.S. Ar reikėjo apie tai rašyti? Ar korporaciniame bloge turėtų būti tik propaganda, reklama ir organizacijos skleidžiamo “absoliutaus gėrio” deklaravimas? Ar organizacijos bloge gali būti rašoma apie problemas, apie skaudulius ir kitokias erezijas? Nežinau. Tik galvoju, kad šis korporacinis blogas yra KITOKS. Todėl ir parašiau.