Vakar svetainėje rašyk.lt startavo analogų neturintis konkursas - jo laimėtojas kartu su draugu/drauge keliaus į Tunisą. Tai didžiausias iš visų iki šiol svetainės istorijoje laimėtų prizų.
Kaip mes tai sugalvojome? Turiu pasakyti, kad sugalvojome ne mes. Tai buvo kelionių agentūros Lehko pasiūlymas. Jie ir dovanos šį prizą vienam svetainės autoriui. Mes tik padėsime išrinkti verčiausią to prizo.
Taigi, jei nori į Tunisą - rašyk ir laimėk savaitės atostogas. O jei nenori laimėt - padėk atrinkti to vertą - šio konkurso metu bus atsižvelgiama į visų skaitytojų nuomonę (žinoma, jeigu jie išreikš savo nuomonę komentaruose). Beje, toks viešas geriausiųjų rinkimas palieka šansą laimėti ir tiems, kurie svetainėje nėra pasižymėję kaip itin geri autoriai - nes vertins ne tik tie, kurie ir taip kasdien vertina svetainės kūrinius.

Daugiau apie konkursą rasite čia: http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,news.view;id,340

Taip, pertrauka buvo pirma, bet gerus dalykus kopijuoti negėda. Taip kad nuo šiol ir rašyk.lt turi savo vartotojų blogą. Jį rasite adresu: http://rasykas.blogspot.com/
Tiesą pasakius, įdomi kompanija ten susirinko. Tikiuosi, kad plepūs ir turintys ką pasakyti rašyke, bloge autoriai nenutils. Lauksime skandalingų postų ir didelių diskusijų.
Beje, ten atpažinsite vieną kitą autorių ir iš pirmojo pertraukos blogo. Man, asmeniškai, tikrai džiugu, kad net ir po tokios to blogo baigties, yra entuziazmo daryti ką nors panašaus. Palinkėsiu tik, kad panašiai viskas nesibaigtų.

Kad jau pradėjau rašyt apie laiškus, negaliu nepasidalinti šiuo susirašinėjimu tarp rašyk.lt ir ievos, kuris truko 2 dienas. Dalyvauja Ieva ir aš, cituojami pilni laiškai (tik nededu savo parašo, kuris visur vienodas):

Ieva:kur jus esate man jusu pasto reikia ….
Aš: Sveiki, kokio pašto jums reikia?
Ieva: elektoroninio pasto ar galit man atsiusti nes man labai reikia . Ir protokolo užrašus atsiuskit.
Aš: Kieno elektroninio pašto jums reikia ir kokius protokolus turite omenyje?
Ieva: atsiuskit man eilerascius . nes manb labai reikia .
Aš: kokius eilėraščius?
Ieva: nenervinkit manes nes as jau supykau .
Aš: ar galite žmoniškai paaiškinti, ko jums reikia?
Ieva: man labai reikia daugiau jusu laisku.

Aš taip ir nesupratau, apie ką pokalbis. Bet į paskutinį laišką jau nebeatsakiau.

Jau kuris laikas netyla kalbos apie rašyko mirimą, nors, mano nuomone, terminas (mirimas) pasirinktas neteisingai, kadangi svetainės lankomumas šiuo metu yra tikrai ne krintantis ir netgi šiek tiek kylantis. Tad ar teisinga svetainę, į kurią kasdien užsuka apie 7 tūkstančius unikalių vartotojų, vadinti mirštančia?
Nebandau neigti problemos, tačiau noriu pabrėžti, kad tai ne svetainės nykimas, o jos turinio kokybinės vertės mažėjimas. Kad jis vyksta - pastebi dauguma seniau svetainėje registruotų vartotojų. Taip, šiandien kūrinių kokybės lygis yra gerokai mažesnis, nei prieš metus ar du. Jau nekalbu apie komentarų lygį, kompetetingų vertintojų skaičių, kurie yra beveik kritiški.
Rašykas po truputį tampa tuo, kuo, tiesa pasakius, ir turėjo anksčiau ar vėliau tapti - nesuvaldomu grafomanijos srautu. Sakau - turėjo, nenorėdama pasakyti, kad toks buvo svetainės tikslas, o norėdama pasakyti, kad tokį variantą buvo lengva numatyti.
Savaime aišku, kad svetainės administracija norėtų, kad kokybė svetainėje lenktų kiekybę. Tai būtų lengva padaryti, premoderuojant, griežtai atrenkant į svetainę patenkančius kūrinius, tačiau šis principas prasilenktų su pačia svetainės esme - vieta kiekvieno kūrybai. Tad paprasčiausiais sprendimas čia netinka, o kito, garantuojančio kokybės pakilimą, aš nežinau.
Aš nežinau, ką daryti, kad svetainė pritrauktų gerai rašančius kūrėjus ir kompetetingus kritikus. Kad tie pritrauktieji ne tik apsižvalgytų ir netrukus dingtų, bet dar ir norėtų nors kiek pasidalinti savo išmintimi ir pasikuisti po mūsų lobyną, pavyzdžiu ir komentarais rodyti, kas yra gera kūryba. Nežinau, ką daryti, kad rašykas pradėtų vėl kilti, o ne toliau kristų į vis žemesnį kokybinį lygmenį.
Gal jūs žinote?

Iš kitos pusės, kyla klausimas, ar rašykui tikrai būtina kokybė? 7 tūkstančiai vartotojų kasdien rodo, kad tokia, kokia yra dabar, svetainė irgi reikalinga. Savaime suprantama, kad daug lengviau tiesiog nusimesti pretenziją į kokybę ir tobulėjimą ir padaryti svetainę kiek įmanoma patogesnę visiems tiems, kurie tiesiog nori publikuoti savo tekstus ir neturi jokių tikslų pasiekti daugiau. Kitaip tariant, pritaikyti svetainę masiniam vartotojui, pamiršus bet kokias pretenzijas į literatūrą. Garantuotai tai sutaupytų man daug galvos skausmo, kitiems - laiko, aiškiai apibrėžtų svetainės tikslus ir garantuotų jos sėkmingą tolesnį gyvenimą dar daug metų. Tačiau ar mes to norime? Aš - nelabai.

Bet kuriuo atveju, rašykas nemiršta. Tačiau jis keičiasi ir dabar reikia nuspręsti, ar paliksime jį keistis ta linkme, kuria jis judėjo iki šiol, ar, visgi, bandysime ištraukti jį iš nekokybės liūno. Būčiau už antrąjį variantą, bet viena to nepadarysiu, jau vien todėl, kad nežinau, kaip tai daryti. Tad kviečiu prisijungti prie rašyko gelbėjimo armijos. Nuomonių ir pasiūlymų laukiu komentaruose.

Žadėjau žiemos pabaigoj svetainėje rašyk.lt padaryt mūšį (tarmiškai, batlą) prozininkams. Ir nepadariau (dabar raudonuoju iš gėdos).
Susiėmiau tik praėjusią savaitę ir puoliau galvot, kas čia padėtų man tą mūšį padaryti? Mat aš prozos nerašau, neskaitau (tik kartais) ir šiaip stengiuosi prie jos nelįsti.tad man būtina pagalba. Bet susidūriau su problema - rašyko prozynas miega žiemos, o gal net amžinuoju miegu. Rašančių nedaug, komentuojančių - dar mažiau. Tai kur jau tos miegapelės padės man mūšį suruošti?
Tada pagalvojau, kad reikia viešai prozininkus išpeikti - gal tai suveiks? Gal staiga išlįs koks pilypas iš kanapių ir sušuks - neburnok, vilnele, aš gyvas ir tuoj viską suorganizuosiu! Juk būna taip, papeiki ką nors, tai tuoj parodo tau, kaip baisiai klysti.
Juokai juokais, bet man tikrai iškilo rimtas klausimas - ar reikia mūšio prozininkams? Ar bus, kas jame dalyvauja, o juo labiau - kas jį vertina? Tad jei turit nuomone šiuo klausimu, norit dalyvaut ar tiesiog pasisakyti - šūktelkit ką nors po įrašu. Laukiu nors kokios nors gyvybės, kuri leistų man toliau judėti link mūšio.