Šiandien įvyko „Paraštės Metai“. O buvo viskas taip, kaip prieš daug metų: nedaug žmonių, sausainiai, arbata, savo atsinešti saldumynai, daug bendravimo, geros nuotaikos.

Šiemet sąmoningai nereklamavome renginio, nors tikrai neslėpėme nei laiko nei vietos. Įdomu buvo kiek žmonių susirinks, kaip bus, jei bus nedaug. Taip ir nutiko. Susirinko apie 40 žmonių. Tačiau taip smagu Paraštėse buvo jau seniai.

Išrinkome ir rašyk.lt metų geriausius:

Metų eilės: Juzė Erelickas „Pasėjau“

Metų proza: Kirais „Pasaulis“ (visos dalys)

Metų dienoraštis: min

Metų recenzentas: Sniego mėnuo

Metų kritikas: A Puokas

Metų vartotojas: klimbingupthewalls

Metų administratorius: Vidmantas (Vudu Guru)

Ir aš ten buvau…

Perskaitau, į mėgstamiausius ramiai susidedu gražiausius sausio mėn. Šiukšlių Dėžės eilėraščius, pasižymiu įdomiausius autorius, nors daugelis jų jau skaityti – palieku „susigulėti“ tolimesnėms „meditacijoms“. Geriausi poezijos kūriniai ir autoriai guli sukataloguoti mėgstamiausiuose ir laukia savo eilės. Na, kadangi suprantu, jog šį vakarą jau nieko gero nebeparašysiu, nutariu paskaitinėti Eiles ir galbūt taip pat atlikti techninius protinių pastangų nereikalaujančius darbus.

Ir ūmai netenku amo – Eilėse tikros eilės. Visos vienodos ir todėl, jei spaustum užsimerkęs ir pasitikėtum vien atsitiktinumu, kiekviena puikiausiai reprezentuotų Eilių skilties dvasią ir atmosferą, aišku, be tam tikrų retų išimčių. Taigi skaitau aš Eilių skyrių neblogai išanalizavusi Šiukšių Dėžės turinį ir žinote iš nuobodulio kone nepakratau kojų, suprantu, jog skaitymas čia reikalauja titaniškų pastangų, jog tiesiog nori nenori esi priverstas žmogus suprasti, kad „ gerų kūrinių santykis šiukšlėse yra tikrai didesnis, nei eilėse…“ (Atsisveikinimas su ginklais) Tie visi ketureiliai, banalūs rimai, meilė, skausmas, grožis, ašaros, siela, laukimas, ilgesys, jausmai, gėrio ir blogio kova, PRASMĖ, nuolat besikartojanti širdis (tokie ir panašūs žodžiai eilėraštyje kartojami po kelis kartus ar egzistuoja kaip sparčiai šviesos greičiu besidauginanti abstrakcijų populiacija) – ir viskas pateikiama jau tokiais rimtais skausmo perkreiptais veidais, jog čia atrodo ne ekonominė ar kokia kita krizė, o paskutiniojo teismo diena. Ir dar sakyčiau su agresyviu daugybės bandų nuėstu poetinės ganyklos gynimu be jokios savikritikos ir su komišku įsitikinimu, jog rašoma labiau negu puikiai. O lietuvių kalbos gramatika tokiems genijams nė motais:

Ar žinai, kaip gimsta kūrinys, vaizduotės
Vaisius sieloje nešiotas, švelniai priglaustas
Jausmų gleby, pasaulį išvydęs eilėse
Žmogaus širdy.

Aš nerašau bereikšmių žodžių iš kitur rastu,
Rašau tik tai ka diktuoja siela ikvėpimo
Metu.

Apima tas nuostabus jausmas, kai vienas
Nakty kurt gali, kai ikvėpimas išsilieja baltam
Lape jausmo raidžių kely.

Kai vaizduotė virsta žodžiais sielos šauksmo
Išreikštais viskas aplink išnyksta, kai tu
Rašai.

(Ferrfrost „Kūrybos gimimas“)

Ir kaip priešingybę noriu pateikti kitą eilėraštį, kur į kūrybos procesą žiūrima kur kas savikritiškiau, ieškoma, keliami klausimai, abejojama (nuostaba, klausimas, abejonė – tai vis filosofinio matymo ir mąstymo prielaidos). Tikriausiai teks išvesti tokią formuluotę, kad kuo žmogus geriau rašo, tuo labiau jis yra sau savikriškas ir mažiau savimi patenkintas. Ką ir sakyti, pasitikiu paradoksu ir jame visada įžvelgiu šiokius tokius tiesos švytėjimus.

Nusispjauti, kiek laiko rodyklės
įbrėžia rėžių į naktį.
Šįkart pati palaikysiu kompaniją
nemigai.
Ir dilgsintis šonas,
skausmo nervų strėlytės,
tik akupunktūra
mano sielai.
- seilės, ne siela čia, - šnibžda iš po lovos lendantis baubas.
Vaikystėj bijotas, dabar – asmeninis kritiškas cinikas,
pagalvę retkarčiais prikemšantis košmarų.
- ne košmarų – tik pasąmonės iškrovų, - pataiso,
Zigmundo ūsus išriesdamas.
- šiąnakt Valpurgija, skrendam, Zigmundai, ką?..
- gana čia skaityti pasakų visokių prieš miegą.
nei „ilgai ir laimingai“, nei pelenių ir kitų holivudinių happy end‘ų,
sakiau jau, nebūna.
- o man ir nereikia, man tik vienos nakties šėlsmo
tokių kaip aš apsupty.
- tavo raganos jau seniai
lygina, skalbia, vaikų vystyklus džiausto,
dulkių siurblį naudoja. o tu?
gana jau neurozių, alkoholio, isterijų
ir prastų eilėraščių, - gyvatiškai šnypšteli.
Prasiveria dar vienas rytas.
Išaušta ir
užaušta.

(Prozerpina „dialogas su asmeniu zigmundu“)

Aišku, aš puikiai suprantu, jog skaitydamas tokią daugybę kūrinių turi pasirinkį kažkokią kryptį, kad galėtum kažką pasakyti. Gana charakteringa ir įdomi man pasirodė įvairiai varijuojama išsiliejimo tema (ir nesvarbu žodis „išsiliejimas“ yra eilėraštyje tiesiogiai pavartotas ar ne), kuri aptinkama jau ir mūsų pirmajame pateiktame eilėraštyje, ir sekančiame, ir dar daugybėje kitų.

Praskydau… Ir liejasi mintys…
Stuksena sena klaviatūra.
Ant Word‘o senosios versijos lapo,
Palieku aš skausmą širdies…

(wormazz „ Linksmas pavasary“)

Ir komentarai apie išsiliejimus ( „Liejasi eilės kaip vanduo.“ Laukinė Piliakalnio Radasta po Edvardo kūriniu „Mintis“ (http://www.rasyk.lt/kuriniai/25210.html)), bet charakteringiausias man labiausiai įstrigęs komentaras, propaguojantis išsiliejimą pasirodė šis:

Man svarbiausia žmogaus išgyventi jausmai rašant…. Nekreipk dėmesio į kitus…. Nekreipk dėmesio jei išlieji save, nors rimo nėra…. Nesvarbu… Tai mūsų individuali kūryba… Kuri žavi…. Mes neturime lygiuotis į Marcinkevičių ar panašiai…. Kiekvienas kuria kitaip…. Dėl to - žaviai… Taip ir toliau

Taip kalba Indrė Jančiauskaitė po Mantas Unik kūriniu „ Minties vėjas“, kurį čia objektyvumo dėlei ir pacituosiu:

Kai erdve skrenda mūsų mintys, mūsų jausmai,
mastai ar gyvenimo realybe sekundę taip toli,
kad jausmą dvasingą,
jauti širdimi…

Kai sekundės lyg smėlis,
krentantis minties vėjyje,
ir saulėtas jausmas,
kurio reikšmę jauti,
spalvinga akimirka, kurioje visa siela gyveni…

Ir net jei rytojaus aušra nebūtų spalvinga,
šį jausmą atneštų vėl tas minties vejas,
šaltas aksominis vejas,
kuriantis jausmus,
lyg mūsų sielos prasmingas spalvų lietus…

Labai įdomus daug pasakantis komentaras, su kuriuo manau sutiktų ir kiti panašių eilių gerbėjai. Nenoriu nieko įžeisti, bet dažnai sutinkamas noras išsilieti man primena priešlaikinę ejakuliaciją ar naktines paaugliškas poliucijas, kurių apibrėžimą galima rasti čia: http://lt.wikipedia.org/wiki/Poliucija”

Manau, tai taiklus išsiliejančių, jausmingų ir egzaltuotų eilių nusakymas. Keista tik, kad rašyk.lt Eilių skiltyje poliucijos vyksta ne tik stipriosios lyties atstovams, paradoksalu, bet išsiliejimai būtingi ir (gal net labiau ir didesniu intensyvumu) moteriškajai lyčiai. Nors ne, jos dažniau gimdo. Man, pavyzdžiui, net naktį pabudintai staiga iš baisiausio košmaro nekiltų noras „išsilieti“ ar pradėti „gimdyti“. Taip, man, kaip ir visiems žmonėms, kartais norisi išsipasakoti kitam žmogui, dienoraščiui ar šiaip pasikalbėti su kokia aukštesne jėga, kurios paprastai man lieka nebylios.

Dėl komentare paminėto „individualumo“. Individualumu čia net nekvepia. Tarptautinis žodynas individualumą apibrėžia kaip: 1. Būdingas tam tikram individui; 2. Asmeninis, priklausantis vienam asmeniui. Individualumo sąvoką galime pritaikyti tam kūrėjui, kuris turi savitą balsą (net nevartosiu čia stiliaus sąvokos, kad negalvotume, jog pasitelkus viešųjų ryšių specialistus, galima pasidaryti/pasigaminti „savo“ stilių), kurį aš atpažįstu iš minios kitų balsų. Surasti/“išgirsti“/kalbėti savo balsu nėra lengva, tu negali rašyti kaip Grajauskas, negali rašyti kaip Kajokas ar kaip Parulskis. Susibūti su savo balsu, išdrįsti kalbėti savo balsu nėra lengva, bet tai jau kita problema.

Pagaliau negali rašyti ir kaip Marcinkevičius, bet, manau, čia minėtoji komentatorė omenyje turi jau kitą, ne individualumo problemą. Tačiau, jei aš neprivalau rašyti kaip Marcinkevičius, tai nereiškia, jog aš neturiu stengtis rašyti geriau, tobulėti kaip kūrėjas, kuris kartu ne tik daug „kuria“, bet ir skaito, mokosi, domisi kitais, o ne tik rašo tai, kas užeina „ant seilės“.

Ir tik pritarti galėčiau kitam pastebėjimui: tik tokių prisiskaičius pasigailiu, kad rašykai nebetrina kūrinių. (Degtukas Arbatinis po Ausros Zigutytes tekstu „Noras“)

Arba simpatiškas keistomis aplinkybėmis išsitrynusio Idioto komentaras, kuris irgi gana taikliai nusako daugelio esamų eilių žodyno skurdumą ir stiprų akivaizdžiai pastebimą vaizduotės stygių: Geriau perskaitytum Gavelio “Vilniaus pokerį” ir kliedėtum apie tarakonus (po Editos Markauskaitės “kūriniu” „Tuštybė“)

Siūlau paskelbti akciją ar konkursą, kad būtų skelbiami kūriniai tam tikra tema, pvz., „Ilgesys“, bet juose būtų uždrausti tam tikri žodžiai, šiuo atveju ilgesys, laukimas. Bet pabandykime šį reikalą sukonkretinti – artėja Vasario 14 d. – tą dieną paskelbtuose kūriniuose neturi būti žodžių meilė, laukimas, svajonė, ilgesys, jausmai, kuo mažiau abstraktybių – ir išrinksime geriausią tos dienos kūrinį parašytą meilės tema. Kaip įvertinti ar išrinkti, sugalvosime. Šiaip. Dėl smagumo. Pasitreniruojam? Ar mes bandysime pasinerti į linksmą gaivalingą žaidimo dvasią ar ir toliau kalbėsime banaliomis skausmingomis intonacijomis? Pasiruošimui laiko yra nei daug, nei mažai – dvi savaitės.

Ir dar labai vienas keistas dalykas, kurį pastebėjau Eilėse. Jei Š.D. nesutikau nė vieno neįvertinto kūrinio, tai čia jų apstu – turinčių po vieną balą ar tik tuščias baltuojančias žvaigždutes. Čia jokiu būdu nėra kaltinimas administratoriams. Jų keli, o kūrinių tokia gausybė. Tik gal sakau, jei patys norime būti įdomūs, kad balsuotų po mūsų kūriniais, komentuotų, gal ir patys pradėkime tai daryti. Ir nereikės skųstis ir verkšlenti, kokia apmirusi svetainė, kokie tinginiai administratoriai, kokie begėdiškai pasyvūs skaitytojai - kaip niekas nevertina mūsų genialų ar šedevro vardo vertų kūrinių.

Taigi. Nori būti įdomus? Tai pats laikas pradėti domėtis kitais. Aišku, yra kitas būdas atkreipti į save dėmesį, ir galbūt paprastesnis: kelti skandalus.

Jei būtų vakaras ir aš ruoščiausi eiti miegoti, tai šį savo svarstymą pabaigčiau taip: „šią naktį norėčiau sapnuoti lakštingalas, kurios nėra mirusios mūsų eilučių narveliuose.“ Ir net paminėčiau, jog kitame sapne noriu būti kraujo kūneliu, kuris cirkuliuoja miesto gyslomis ir sugeria į save viską: palaidus šunis, raugintų kopūstų, salsvą šlapimo kvapą, tarpuvartėse gailiai kniaukiančias kates, kažką mefistofeliško jų trumpai švystelėjusiame žvilgsnyje, tylą, praeivių vienatvę, žvaigdžių šaltį… Bet. Tai tik graži ir rami sekmadienio popietė.

Į galvą man šovė keista mintis: ne visi milijonai iš varlės kurkulų išsiritusių buožgalvių virsta varlėmis, ne visos varlės yra užburtos princesės, ne visos princesės gauna princus, ir ne visoms princesėms, gavusioms princus, lemta ilgai ir laimingai gyventi. Gal ši mintis ir neatrodys labai keista prisiminus Gotfrydo Beno (Gottfried Benn) mintį, jog žmogus per savo gyvenimą gali parašyti apie septynis, aštuonis gerus eilėraščius. Bet, jei tau atrodo, kad dėl tų septynių eilėraščių verta stengtis ir aukoti savo gyvenimą, tai ir daryk. O jei dar prisiminti/perskaityti „Maltės Lauridso Brigės užrašus“… Kol kas pateikiu atsitiktinai rastus įdomius ir protingus pamąstymus šia tema: http://www.rasyk.lt/ivykiai/kurybos-suvokimas-rm-rilkes-maltes-lauridso-bridges-uzrasuose.html

Žinoma, jokie protingi pamąstymai neatstos jūsų surastų/patirtų tiesų patiems perskaičius kūrinį.

Bet, nors dabar už lango saulėta ir spaudžia minus 10 šaltukas, ir giedančių paukščių nė su žiburiu nerastum (o ir gieda jie, teko skaityti, šiltuoju metų laiku, ir tai tik, kai peri), užbaigti šį svarstymą norėčiau Idioto eilėraščiu apie lakštingalas, apie kūrybą ir gal net truputį apie gyvenimą:

vaikas gražiai čiulbavo ant batono tepiau uogienę
valgėm sode prie bėgių pačią šviesiausią dieną

vaikas kuris čiulbavo prisipylęs vandens į lakštingalą
nuėjo kiauroj kišenėje išsinešdamas saulės spindulį

gulėjau ant suolo skarmalas praradęs sagas ir spalvą
kliedėjau tada nes peršalimas pripylė vandens į galvą

ir sodai visi užaugo paukščiai nustojo čiulbėti
temo į dangų prikrito smulkių kometų

Na, kadangi pradėjau rašyt apie Šiukšlių Dėžę, nepasibodėsiu kalbėti ir apie jos turinį. Jei pirmasis buvo svarstymai, kas yra Šiukšlių Dėžė ir kokį vaidmenį ji vaidina rašyk.lt gyvenime, tai dabar - apie tekstus – jų kokybę, pobūdį, pagal galimybes stengsiuosi detaliau į vertinti, mano subjektyviu manymu, geriausius įspūdingiausius mėnesio kūrinius.

Taigi imuosi tikrai nelengvo darbo – kapstytis po Šiukšlių Dėžės turinį, bandydama ten atrasti perlų. Žinoma, kai imiesi tokio darbo – nebelieka nieko kito kaip nuoširdžiai atsiduoti šiukšlelėms. Ne blogo žmogus juk ieškai, o kažką gero. Turi apčiupinėti gal ir neužbaigtus, nepatinkančius savo forma, ilgus ir pan., kurių šiaip kaip laisvas skaitytojas giedrą dieną net neskaitytum. Tačiau – o gal?

Pirmiausia aptarsiu vadinamuosisu dienoraštinius įrašus. Pati aš jų anksčiau niekada neskaitydavau, tačiau kuo daugiau skaitau, ir… visokios mintys mane apninka. Gal mes perdaug juos nuvertiname? „Į dienoraštį!”– skelbiame verdiktą. Kuolas. Mirties bausmė. Tačiau šitas žanras, gal ne toks populiarus kaip kiti, egzistuoja – ir pilnomis teisėmis – dienoraščiai yra spausdinami periodinėje spaudoje, leidžiamos knygos (Alfonsas Nyka-Niliūnas „Dienoraščio fragmentai“).

Š.D. skelbiami „dienoraštiniai“ tarsi afektiniai refleksijos kondensatai. Dienoraštinių įrašų pobūdis – jausmai (Almighty „Ledinė ašara“), žinutės (Silver Rain „Svajonė“), prozos bandymai (paranoid_android „Ponas transas. pirma dalis ir kt., Katulis „Ne šiandien.“), fantazijos (Eseistas „Fantazija iš Winap‘phon‘o“), trumpi niekur nevedantys pamąstymai (Rima Rimaitė „Didybė“), įspūdžiai apie knygas be jokios užuominos į tai, kas yra recenzija, etc. Dažniausiai neišpildyti iki visumos, o egzistuojantys kaip blyksnis, kaip nuotrupa, priartėjantys prie impresijos (Betty „Suoliukas“) ar miniatiūros… Taip, visuma dažnai būna prasta arba vidutinė, bet tarsi smulki žuvelė sužybsi gražus sakinukas: „Bet sustabdykite mano širdį“ (Katulis „Sulaukiau), „Tavo plaukai kvepia Kalėdomis“ (Damienas Cc „Ilgesys“) ir pan. …

Kūrinių daug – skaitome konvejeriniu būdu, bet kartais gal reikėtų sustoti ir labiau įsiklausyti į tekstą. Nors aš pati, pripažinsiu savo nuodėmę, jei esu niekuo neįpareigota skaitytoja užmetu akį į pirmą ir paskutinę eilutę ir man beveik viskas aišku. Neskaitau. Nekomentuoju. Nevertinu. Saugau akis.

Ir aišku labai aktualios dienoraštinių įrašų temos – jis ir ji, noriu būti amžinai kartu, ašarų rūkas, užtemdąs kelią, negaliu be tavęs gyventi ir pan. Ir t.t. Ak, ta amžina kaip pasaulis sudaužytos širdies tema (Almighty „Ledinė ašara“, jei mane girdi „Tikiuosi tai pabaiga“, atodusis „Brangusis, na, kam“ ir kt., ). Mielieji, šių eilučių autorė puikiai supranata, kaip tai yra skaudu, nes paradoksaliu būdu, ji irgi yra žmogus. Išduosiu vieną paslaptį – šioje Žemėje nėra nė vienos sveikos nesudaužytos žmogaus širdies arba kuri bent nebūtų įskilusi. Ir nieko, gyvena, vaikšto, šypsosi.

Kaip tai bebūtų ciniška, bet nieko su ta jūsų „sudaužyta širdimi“ neatsitiks, jūs gyvensite toliau – baigsite mokyklą, įstosite į universitetą, sukursite šeimą ir sėkmingai kopsite karjeros laiptais – gyvenimo scenarijus parašytas ir nieko čia daugiau/geriau nesugalvosi. Be to, reikia žinoti ir dar vieną Širdies reikalų sferos dėsnį: širdis toks organas, kuris gali dužti ne vieną, o net kelis kartus. Įsivaizduojate. Čia jums ne infarktas (ir tai riba trys kartai) ar krikštolinė jūsų servizo vaza, kainuojanti 400 Lt – padariniai lemtingi. Ir štai paprastas ir visai gražus sakinukas „į temą“: „Atsimeni, tu pažadėjai, kad visada būsim kartu, sakei, kaip laukas turi savo žolę, kaip vilkas turi savo vienatvę, kaip lietus turi savo sausrą, taip aš turiu tave.“ (do_nigun „Paklausk Chagall‘o“). Neatsimena, žinoma.

Apibendrinti sausio mėnesį Š.D. esančius dienoraštinius įrašus būtų galima ška pastebėjimu, jog persivalgyta metaforų (Tamsossviesa „Žiema“). Ir iš tiesų pagrindinis tokio pobūdžio rašinėlių trūkumas – abstraktumas, perdėta egzaltacija, nesuvaldytas jausmas, apie kuriuos byloja daugtaškiai, padrika grafinė teksto forma. Štai dar vienas tokių pavyzdžių: „Šaltos, gūdžios gatvės… Einu viena, pasiklydus minioje,… Dairaus… ieškau… aš niekada nesurasiu tavęs,.. Šnarėdami medžių lapai tyliai taria: “nebėr jau prasmės“.(Lilija „Istorija“) Ir toliau: „Gal pradėkime nuo to, kai pirmą kartą jį pamačiau iškart supratau, kad be jo negalėsiu toliau gyventi…“

Gal tikrai pradėkime tokius ir panašius kūrinius kaip lyja lietus, krenta lapai, visokius sielos išsiliejimus (!) dėti į dienoraštį, nes nemanau, jog ir patys autoriai suvokia tai kaip kūrinį. Dienoraštis puiki tam vieta, tik gal autoriai nepakankamai gerai suvokia Šiukšlių Dėžės paskirtį ir pobūdį? O jei yra pretenzijų į kūrybą – tai treniruotis galima ir dienoraštyje, rašyti, rašyti, rašyti, taip, kaip aerobikos salėje kilnoji rankas, kojas, svarmenis – prakaituokite į sveikatą. Be to, yra puiki moksleiviams, jaunimui skirta literatūrinė svetainė www.pertrauka.lt, kur jums duos gerų patarimų ir gal net pamokins, kaip rašyti.

Ir dar - jaučiate kūrinių pavadinimų ir tai, kaip save vadina jų autoriai „iškalbingumą“. Taip, kaip gyvenime mes „skaitome“ iš žmogaus veido, balso, aprangos, laikysenos, taip ir čia „ieškome“ detalių, kurios byloja pačios už save: pasirinktas vardas, ikona, sakinių konstrukcijos, skyrybos ženklai… Sprendžiame, kokia žmogaus kultūra, kaip jis reiškia emocijas, kokia galėtų būti amžiaus kategorija, matome, išsilavinęs žmogus ar nelabai, koks jo literatūrinis skonis, charakteris, temperamentas … Nors jūsų „veido“ čia ir nėra ir jūs slepiatės anapus ekrano, bet patikėkite apie save papasakojate nemažai. Ir ne apie išorinius dalykus, o apie vidinius. Tekstai, sakiniai yra kalbantys, tekstai išduoda jus, ne tekstu jūs išsiduodate, bet tekstas išduoda jus. Ką aš kalbu nėra taip svarbu, svarbiau, kaip kalbu. Visi mes kalbame apie maždaug apie tą patį, naujų temų vargiai išrasi.

Toliau. Jei apie Š. D. rastus „dienoraštinius“ aš galiu kategoriškai pasakyti, jog tai jokia prasme nepriartėja prie literatūros ir tikrai yra bevertė lektūra-šiukšlės, tai aptinku keletą kūrinių, kurie galbūt verti esė ar prozos vardo ir galbūt gali pretenduoti į literatūrą, ne visai atitinkančią mano kraujo grupę, bet tai darbai, kurie verti išskyrimo iš prozine kalba parašytų kūrinių masės.
Drįsiu wir sind die roboter tekstą „romano pra kalimo pagrindai“ pavadinti eseistiniu bandymu – autorius saviironiškai vadina save devyniolikmečiu su dideliu ego ir keturiasdešimtmečio troškimais. Ambicijų gal ir perdaug, gal ir ne devyniolikmetis, bet ranką turi smagią – moka rašyt. Skaitykit šį tekstą ir šiaip jei domina kai kurie liet. literatūros kazusai – yra neblogų nuorodų ir fatališkų pastebėjimų. Tai atrodo vienintelis tokio pobūdžio tekstas surastas sausio mėnesio Šiukšlių Dėžėje.
Coitus Interruptus „Silkių Marinatas 14“. Tekstas išraiškingas, gyvas, tai tekstas, apie kurį būtų galima pasakyti, jog jis ne jaukus naminis pudelis, o laukinis ūsūrinis šuo. Pabandykit tą tekstą sutramdyt. Labai keistas atsitiktinumas, jog šitą tekstą su kitu ne mažiau įdomiu tekstu „Neskustos morkos ir po butelio dugno storumo akiniais paslėptos akys“ (autorius Agnieszka) sieja Sibiro motyvas, į kurį žiūrima iš visiškai skirtingų pozicijų. Pastarajame: „Sibiras kaip koks keiksmažodis. Gal čia tik man ir mano supuvusiam viduj.“, pirmajame: „Lūšnoje, kurioje gimė, gyveno ir mirė visa mano (ir ne tik mano) giminė. Negandos vardas Sibiras.“ Šituos du kūrinius Sibiras vienija ne tik kaip istorinė realija su skirtingu požiūriu į ją, bet Sibiras kaip vidinės pasaulėjautos ženklas, kuriai nusakyti tiktų frazė iš „Silkių Marinatas 14“: „Pasprinkit sočia morale.“

Šitoje vietoje aš susilaikysiu nuo tolimesnių svarstymų, nes kol kas nesiruošiu vaidinti moralizuojančios bobutės vaidmens. Ir apskritai visokie ten moralumai grožinėje literatūroje – tema, verta milijono. Štai markizas de Sadas – ką, ne literatūra?

Tačiau negaliu sulaikyti šypsenos ir nepacituoti dar vieno grūdeliuko iš butelio storumo akinių, po kuriais paslėptos akys, taip, gal tai ir popsas, bet su humoru ženkleliu, lengva autoironija:

„Mes dažniausiai nieko nešnekėdavom, bet vieną sykį ji iš niekur manęs paklausė, kokia mano svajonė.
Iš pradžių nieko nesakiau, tylėjau. Pagalvojusi atšoviau:
- Norėčiau gyventi papų šaly.
Zita nė kiek nenustebo. Dar kiek patylėjom ir aš kalbėjau toliau:
- Tik įsivaizduokite, ponia Zita, gyveni sau ir vargo nematai. Aplink minkšti ir šilti įvairiausių dydžių ir spalvų kauburėliai. Šokinėji sau nuo papo ant papo visą dieną, o vakare ant vieno atsiguli, kitu – užsikloji. Geras. Rimtai noriu į papų šalį.
- Aš tai į pimpalų šalį norėčiau, - atsakė Zita ir toliau žiūrėjo į neaišku kur.“

Bet jei jūsų literatūriniam gomuriui tai vis dėl to pasirodė per aštru ir ne Zvonkai, jei jums norisi gėrio, jei jums norisi šilumos ir jaukumo, kažko gražaus ir švento, skaitykite klimbingupthewalls kūrinį „zylė“:

„Dabar dauguma linkę prasimanyti, kad tais auksiniais laikais neva vaikams rūpėjo visai kitos vertybės. Suprask, VERTYBĖS, o ne saldumynai ir žaislai. Bet grįžtelėjus atgal, sakau jums – mažylių meilė tuo metu taip pat buvo tiesiogiai susijusi su lauknešėliais. Tik gal vertinami jie buvo kitaip. Ir visgi mama mylima, nes ji skaniai gamina ir rūpinasi, tėtis – nes jis randa laiko pasakoms ir išradimams. Paprasta kaip dukartdu.“

Literatūrinėje rašyk.lt svetainėje galima talpinti įvairaus pobūdžio tekstus: fantastiką, esė, prozą, kūrybą vaikams ir kt., populiariausios, žinoma, eilės. Eilėms lygių nėra, bet šiandien ne apie jas, bent ne apie šį skyrių. Atrodo, viskas lyg ir aišku. Tačiau yra dar viena paslaptingo pobūdžio skiltis, gal net ne skiltis, o dėžė, Šiukšlių Dėžė. Gyvenime joje atsiduria susukti popierių gniužulėliai – nepavykę juodraščiai, gyvi kūrybinių kančių liudininkai. Bet kokį vaidmenį Šiukšlių Dėžė atlieka čia, virtualioje erdvėje, kai tie kūriniai iš esmės niekaip nepranyksta? Kokie kūriniai joje dažniausiai talpinami, kodėl? Šiukšlių Dėžė, na, solidumu lyg ir nekvepia, bet gal čia veriasi kiti dalykai.

Šiukšlių Dėžės gruoblėtumą ir nenugludintą žavesį pagal skelbiamų kūrinių skaičių aplenkia tik neprilygstami šilkinių eilių audeklai. Paradoksalu, bet ir Šiukšlių Dėžėje mes dažniausiai susiduriame su eilėmis. Tai gal tai kitokios eilės? O gal į tas pačias eilės tiesiog kitaip žiūrima? Gal tai susiję su eksperimento laisve ir neįpareigojančia aplinka, gal tai, jog nereikia spraustis į siaurą ir gal iš mados kiek išėjusią žanro suknelę? O gal lemia psichologiniai faktoriai: nepasitikėjimas savimi, nes Šiukšlių Dėžė lyg ir neįpareigoja rašyti gerai ir atrodo, jog galima čia dėti, kas užėjo ant seilės, visokį š.

Keliu šiuos filosofinius klausimus, kai man topteli neįtikėtinai kvaila mintis paklausinėti pačių rašykų, o ką gi jie mano apie Šiukšlių Dėžę, iš esmės klausimai buvo du: kodėl savo kūrinius talpinate Šiukšlių Dėžėje ir ką manote apie joje esančių kūrinių kokybę. Arba. Kodėl aplenkiate šią rubriką? Štilis. Bet štai pirmieji atsakymai, Littera, ZRZ žinoma kaip zirzulė, Žilis, Van, Vidmantas Nuolaida, kapt, begemotas, Degtukas Arbatinis, Macte animo (tai vis vartotojų literatūriniai pseudonimai), ir pasirodo, kad ta Dėžė karšta, įkaitusi iki baltumo – teko man ją paleisti iš rankų idant negaučiau III B laipsnio nudegimo, o su ja kartu ir savo mintis. Tokiomis akimirkomis supranti, koks vis dėl ribotas esi žmogus. Pateikiu keletą įdomesnių atsakymų:

ZRZ: „Man kažkaip nekyla noras viešai publikuoti savo šiukšlių dėžės turinį, o išanalizavusi kitų patirtį, pastebėjau ryškią tendenciją: kuomet šiukšlynas mintyse, tai ir mintys šiukšlyne Mano manymu ji reikalinga: po rašomuoju stalu, virtuvėje, rūkomajame, koridoriuje, gatvėse peronuose, prieplaukose, autobusų stotelėse, poilsio aikštelėse ir panašiose vietose, bet tikrai ne kultūringos bendruomenės kūrybos publikavimo erdvėje ;)“

Van: „šiukšliadėžė tokia pat gera kaip ir eilės kaip ir fantastika kaip esė kaip proza ir t.t. tereikia kad geri autoriais geras kategorijas išnaudotų gerai. asmeniškai aš talpinu į šiukšliadėžę dėl kelių priežasčių. pirma tai gražiau skamba. antra mažesnis kūrybos srautas todėl didesnė tikimybė kad paskaitys :)). trečia pats tvarkau šiukšlinę. ketvirta na galbūt kai kurie kūriniai neatitinka kitų kategorijų reikalavimų ar kaip čia.“

Žilis: „ dėl šiukliadėžės pasisakau kategoriškai, ten patalpinti kūriniai neturėtų būt vertinami balais, tai kas šiandien yra - absurdas, todėl visi geresni - ten.“

begemotas: „šiukšlių dėžės paskirties aprašymą galimą rast. savo rašliavą begemotas deda kai manau jog tai silpna ir neaiškios kokybės rašliava. ten kūriniai didumoj yra stiprūs nes kiti deda kaip savotišką protestą.“

Houldenas: „Dedu į ją tai, kas, mano supratimu, sulauktų prastesnio įvertinimo (pastaraisiais metais tai tik ir darau), tai, ko visgi nesinorėtų dėti į dienoraštį, jei yra nors mažutė nuojauta, jog tai gali turėti ambicijų į kūrinį, tuos kūrinius gal būtų galima pavadinti ir bandymais, pratybom. Ir dar (čia jau ypač aš) į Šiukšlių dėžę dedu tai, ko negalima būtų priskirti jokiam kitam rašyke esančiam žanrui, pvz., „Nuotrupas“. “

Macte animo: „Net tokios minties nebuvau suradusi. Mėgstu tvarką, gerbiu kūrybą ir skiriu jai atitinkamą skyrių.“

Degtukas Arbatinis: „Aš į šiukšliadėžę metu tik tai, kas man atrodo neverta jokios kitos kategorijos. Pati šiukšliadėžinių kūrinių stengiuos nepeikt (nes mano galva, ta kategorija tam ir sukurta, kad mestume ten šlamštą). Kartais būna, parašai ką nors artimo, mielo, savito, bet nepakankamai gero, kad tilptų į „eiles“, o išmest irgi nesinori. Tada švyst į šiukšliadėžę - ramu, nes kūrinį kažkas perskaitė ir tuo pačiu nieks negali burnot, kad suknistai rašai, nes juk kategorijos pavadinimas pats už save kalba. Tik man atrodo, jog kartais rašykai per griežtai vertina šiukšliadėžės turinį. Aš jam linkus būt atlaidesnė.“

Vidamatas Nuolaida: „šiukšlių dėžė susiformavo labai natūraliai. Niekas specialiai jos nekūrė tokia, kokia yra. Ji neprigijo pertrauka.lt svetainėje. O čia ji gyvuoja ir, manau, kad pati mėgstamiausia rašančiųjų tema. Žinoma, kad nauji lankytojai gali neteisingai ją suprasti, bet čia vieta ne prasčiausiems kūriniams, o įdomiausiems :)“

Apsi.: „Pabrėšiu: nemėgstu vertint apibendrintai, nes tai pavojinga ir beveik visuomet klaidinga. Gerbiu ir myliu KONKREČIUS vartotojus už jų tekstus bei žmogiškas savybes, kurios man mielos - tokių yra visose skiltyse, kurias skaitau. Gerbiu tuos, kurie publikuojasi tik Eilėse ar Prozoj, bet nerodo jokios nepagarbos Š.D. ir vertina ją kaip lygiavertę. Ir visa esybe prieštarauju tiems , kurie renkasi „Eiles“, o Š.dėžę laiko atliekų vieta. Bet mielai palieku jiems teisę toliau laikyt save aukštesniais bei kultūringais. ;))

Man Š.D. - veikiau pozicija nei savęs menkinimas. Vertinu rašliavas griežtai, bet esu tikra, kad „Eilėse“ esama daug didesnio šlamšto nei Š.D.

O vertint būtina visas skiltis vienodumu pajėgumu.

Myliu Š.D. Hau. :)*“

Taigi susilaukėme pačių įvairiausių, pačių prieštaringiausių nuomonių. Nuo nepretenzingų Van pastebėjimų, išmintingų ir emocionalių Apsi. samprotavimų iki radikalių Žilio pasiūlymų (jei teisingai supratau) ar net kategoriško ZRZ požiūrio į ją. Na, ką. Esame skirtingi, ir tai yra įdomu. Aišku, tik viena, kad nė viena svetainės rubrika nesulaukia tiek prieštaringų vertinimų kaip Šiukšlių Dėžė. Tai kas vis dėl to yra Šiukšlių Dėžė ir kokį vaidmenį ji vaidina rašyk.lt svetainėje? Apie kokį protestą kalba begemotas ir kokią poziciją omeny turi Apsi.?

Aš ir pati esu Š.D. gyventoja. Kaip tai atsitiko? Ogi vieną dieną tiesiog susikroviau savo poetinę mantą ir „apsigyvenau“ Šiukšlių Dėžėje. Tiesiog be priežasties, tada dar net negalvodama apie jos kūrinių vertę ar tam tikrą išreiškiamą poziciją. Pasitraukiau į pogrindį. Galbūt čia man pasirodė ramiau. Man tai galbūt pasirodė kaip galimybė pabėgti nuo literatūrinio triukšmo ar pernelyg didelio pretenzingumo. Juk nesvarbu, kur talpinami kūriniai, svarbiausia yra jų kokybė, kad jie būtų įdomūs, turėtų savo „veidą“, nebūtų vienadieniai kaip tie blizgūs madingi skudurai parduotuvių vitrinose. Juk ne pasipuikuoti ateina eilėraštis, o būti.

Žanriniu požiūriu Šiukšlių Dėžėje kaip ir Eilėse vyrauja poezija. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog yra ir prozinės kalbos užuominų. Taip, tai daugiausia jausmingi dienoraščių įrašai. Iš to galime spręsti, jog kitos skiltys panašių „tapatybės“ problemų neturi. Aišku, yra ir daug beverčių eiliuotos kalbos bandymų. Ir vis dėl to, tai viena mėgstamiausių poetų (gal ir skambu, bet) kertelių rašyk.lt svetainėje. Nuomonių, iškeltų klausimų pakankamai, kad padarytumėte savo išvadas ar liktumėte prie savosios. Nors daug kyla ginčų ir nesutarimų, akimirką įsivaizduokite, kad mąstome vienodai, rašome, vienodai, jaučiame, mylime vienodai. Nežinau, kaip jums, bet man baisu.

Pabaigsiu vienu pastebėjimu. Dažnai man tenka sutikti šalia eilėraščių Šiukšlių Dėžėje pasibaisėjimo šūksnius: „toks puikus kūrinys ir Šiukšlių Dėžėje“, „šitam kūriniui čia ne vieta“ ir pan. Į tai galiu atsakyti vienu savo komentaru: „šiukšliadėžė - tokia jauki nepretenzinga erdvė, Viešpats mus visada mokė nuolankumo.“