Praėjusį sekmadienį, vasario 1 d. Pertrauka atšventė antrąjį savo gimtadienį. Su jubiliatais, svečiais, spektakliu, skaitymais, tortu su dviem fejerverkais ir daugybe varniukų, kurie Valentinos pirštukų išlankstyti tupinėjo po visus Venclovų namus Ir dabar vienas tupi - ant lempos, prie lovos Tupi ir šypsosi. Ir aš šypsausi, kai prisimenu sekmadienį

… o nuotraukų bus. Dar neatsiuntė, bet bus. Laukite

Vakar tyčia ar netyčia nuėjau į „In vino“ ir žinote ką ten radau? Ogi rašykų tekstus skaitė R. Samuolytė ir D. Gumauskas. Įsivaizduojat? Aš tai neįsivaizduoju, nei kas tai suorganizavo, nei kaip, nei kokia proga. Tas man ir keista, nes paprastai apie panašius dalykus sužinau pirmoji arba bent jau nepaskutinioji. Na taip, „In vino“ reguliariai vyksta panašūs skaitymai, tačiau kaip ten pateko rašykai ir kodėl tie patys rašykai nebuvo apie tai kaip reikiant informuoti?
Tik nesupraskit manęs neteisingai, aš nesipiktinu, aš tiesiog stebiuosi. Ir džiaugiuosi, kad vis dėlto sužinojau apie šį reikalą ir kad nepatingėjau nueiti į kažkokius ten skaitymus.
Tai buvo gražus vakaras, aktoriai jautriai ir gyvai perskaitė tekstus. Kad taip daugiau tokių iniciatyvų…

Kiek čia beliko - vos keletas dienų ir ateis toji kovo 1 d. o su ja - ir Paraštės Metai. Man atrodo, kad tuoj pradėsiu nebemiegoti naktimis, besijaudindama, kad tik viskas būtų gerai.
Šiuo metu vis dar labai trūksta skaitovų. Pagrindiniam renginiui nėra ir muzikantų, bet gal apsieisime ir be jų, nes nebeturiu jėgų ko nors ieškoti, o ir ieškoti ko nors jau vėloka. Visa kita lyg ir juda, lyg ir kruta. Lyg ir bus gerai, arba bent jau pusėtinai.
Tiesa, kiekvieną kartą plušant ir nerimaujant dėl šių renginių, mane apima dvejonės - ar jų kam nors, be manęs, reikia? Abejingumas su kiekvienais metais didėja. Anksčiau verždavosi žmonės skaityti, o dabar reikia kalbint, spardyt subines, žadėti, kad tik kas pasiryžtų užlipti ant scenos.
Vakar vienas žmogus pasakė, kad skaitymai - jau nusibodę ir nebepopuliarūs. Kad reikia keisti renginio koncepciją. Turbūt tai tiesa ir tikriausiai kitąmet Paraštės jau bus visiškai kitokios. Nes tai, kas kadaise buvo šventė visiems, dabar, susidaro toks įspūdis, nebereikalinga niekam. Kam daryti renginį, į kurį žmonės ateina vien todėl, kad tą vakarą neturi daugiau jokių planų?
Tokie žmonės ateina, pažiūri ir paskui burba, kad viskas buvo blogai, netikę, nesąmonė - nors patys nieko nepadaro, kad renginys įvyktų. Ačiū dievui, yra tų, kurie galvoja ir elgiasi kitaip, kurie nelaukia, kol viskas bus patiekta ant lėkštutės, o patys imasi, daro ir aktyviai dalyvauja. Dėl jų kelinti metai vis dar darau Paraštes.
Bet užteks to pesimizmo. Paraštės bus ir jūs visi kviečiami. Ir net burbėti po jų, kad viskas buvo blogai, leidžiu.
Kas nežino, daugiau info yra čia: http://parastes.kitoks.lt

Liepos ketvirtąją “Kitoks varniukas” atšventė savo ketvirtąjį gimtadienį. Apie pačią šventę nedaug žinau, nes negalėjau joje dalyvauti tą dieną. Taip jau yra, kad liepos 4-ąją gimė ne tik “Kitoks varniukas”, bet ir vienintelė mano dukterėčia ir krikštadukra. Tik skaičiau, kad vaišino keturiais tortais su keturiomis žvakėmis (Karlsonas būtų sužavėtas) :).

Kiekviena organizacija, kaip ir šeima, aplinkiniams yra tarsi ledkalnis su matoma viršūnėle ir didžiuliu luitu visko, kas po vandeniu. Tik ledkalnis yra ledkalnis, o organizacija – gyvas organizmas, kurį sudaro gyvi žmonės su savo lūkesčiais, požiūriais, įsitikinimais, tikslais ir vizijomis kaip tuos tikslus įgyvendinti. O jie būna skirtingi. Labai skirtingi. Tada prireikia tolerancijos, gebėjimo pažvelgti į situaciją kito akimis, prireikia abipusių nuolaidų, pagarbos, pasitikėjimo ir didelio, labai didelio noro išlikti ir išlaikyti. Kiek daug žmonių jau praradome, ir kiek dar bus prarasta dėl šio bendravimo kompetencijos trūkumo… Kaip ją įgyti, užauginti, ar tai apskritai įmanoma?.. Galų gale, yra tų žmonių, ar ne? Ne karo metas - vieni išeis, kiti ateis. Taip net patogiau, nes naujieji nepatyrusieji kaip maži varniukai – galveles sukioja, karksi. Į taktą, į toną, į… Ir aš buvau tas varniukas, oi, kaip buvau :). Senstant kaklas sustabarėja - ataugos, osteoporozės ir kitokie reiškiniai - nebepasukinėsi taip mitriai ir spėriai kaip anksčiau… mintyse vis dažniau iškyla Narajamos kalnas.

O juk buvo ir gražių dalykų – pirmoji rašykų knyga, susilaukusi daug dėmesio kultūrinėje žiniasklaidoje, visos ir visokių atspalvių PaRaštės, skaitymai Giruliuose, baidarių žygis Lakaja ir Žeimena, Rimšiškių žiemos žibuoklės, Karačiūnų Žemuogės ir Motiejūnų Teatras… Projektų rašymo kūrybinės kančios, pergalės poezija ir įgyvendinimo proza. Taip, gero buvo daugiau nei blogo.

Liūdnai optimistiniai senos varnos pamąstymai prie žvakutės be torto. Karrr…

P.S. Ar reikėjo apie tai rašyti? Ar korporaciniame bloge turėtų būti tik propaganda, reklama ir organizacijos skleidžiamo “absoliutaus gėrio” deklaravimas? Ar organizacijos bloge gali būti rašoma apie problemas, apie skaudulius ir kitokias erezijas? Nežinau. Tik galvoju, kad šis korporacinis blogas yra KITOKS. Todėl ir parašiau.

Greitai greitai atrinkome tuos autorius, kurie atsiuntė įdomiausius, geriausiai jaunųjų menininkių projekto konkurso sąlygas atitikusius kūrinius. Tai Ieva Abromaitytė, Eglė Mykolaitytė, Agnė Skučaitė, Ramunė Brundzaitė, Viktorija Vosyliūtė, Tomas Čiučelis, Gabija Kalaušytė, Tomas Taškauskas ir Rūta Burbaitė. Šie autoriai turės atvykti į renginį, vyksiantį gegužės 4 d. ir pristatyti savo kūrybą. Jaunieji rašytojai sulauks savo kūrybos komentarų iš dr. doc. Regimanto Tamošaičio. Geriausiai pasirodžiusius renginyje, apdovanosime prizais.
Renginyje bus ne tik skaitymai – taip pat dainuojamoji poezija ir Vlado Braziūno ir Algirdo Klovos kompozicija poeto balsui ir skambančiai gausai „Iš naminio audimo dainos“, todėl visus, kam įdomu, kviečiame atvykti „Žinijos“ draugijos salę (Vilniaus g. 22, Vilnius ), gegužės 4 d.