Na, kadangi pradėjau rašyt apie Šiukšlių Dėžę, nepasibodėsiu kalbėti ir apie jos turinį. Jei pirmasis buvo svarstymai, kas yra Šiukšlių Dėžė ir kokį vaidmenį ji vaidina rašyk.lt gyvenime, tai dabar - apie tekstus – jų kokybę, pobūdį, pagal galimybes stengsiuosi detaliau į vertinti, mano subjektyviu manymu, geriausius įspūdingiausius mėnesio kūrinius.

Taigi imuosi tikrai nelengvo darbo – kapstytis po Šiukšlių Dėžės turinį, bandydama ten atrasti perlų. Žinoma, kai imiesi tokio darbo – nebelieka nieko kito kaip nuoširdžiai atsiduoti šiukšlelėms. Ne blogo žmogus juk ieškai, o kažką gero. Turi apčiupinėti gal ir neužbaigtus, nepatinkančius savo forma, ilgus ir pan., kurių šiaip kaip laisvas skaitytojas giedrą dieną net neskaitytum. Tačiau – o gal?

Pirmiausia aptarsiu vadinamuosisu dienoraštinius įrašus. Pati aš jų anksčiau niekada neskaitydavau, tačiau kuo daugiau skaitau, ir… visokios mintys mane apninka. Gal mes perdaug juos nuvertiname? „Į dienoraštį!”– skelbiame verdiktą. Kuolas. Mirties bausmė. Tačiau šitas žanras, gal ne toks populiarus kaip kiti, egzistuoja – ir pilnomis teisėmis – dienoraščiai yra spausdinami periodinėje spaudoje, leidžiamos knygos (Alfonsas Nyka-Niliūnas „Dienoraščio fragmentai“).

Š.D. skelbiami „dienoraštiniai“ tarsi afektiniai refleksijos kondensatai. Dienoraštinių įrašų pobūdis – jausmai (Almighty „Ledinė ašara“), žinutės (Silver Rain „Svajonė“), prozos bandymai (paranoid_android „Ponas transas. pirma dalis ir kt., Katulis „Ne šiandien.“), fantazijos (Eseistas „Fantazija iš Winap‘phon‘o“), trumpi niekur nevedantys pamąstymai (Rima Rimaitė „Didybė“), įspūdžiai apie knygas be jokios užuominos į tai, kas yra recenzija, etc. Dažniausiai neišpildyti iki visumos, o egzistuojantys kaip blyksnis, kaip nuotrupa, priartėjantys prie impresijos (Betty „Suoliukas“) ar miniatiūros… Taip, visuma dažnai būna prasta arba vidutinė, bet tarsi smulki žuvelė sužybsi gražus sakinukas: „Bet sustabdykite mano širdį“ (Katulis „Sulaukiau), „Tavo plaukai kvepia Kalėdomis“ (Damienas Cc „Ilgesys“) ir pan. …

Kūrinių daug – skaitome konvejeriniu būdu, bet kartais gal reikėtų sustoti ir labiau įsiklausyti į tekstą. Nors aš pati, pripažinsiu savo nuodėmę, jei esu niekuo neįpareigota skaitytoja užmetu akį į pirmą ir paskutinę eilutę ir man beveik viskas aišku. Neskaitau. Nekomentuoju. Nevertinu. Saugau akis.

Ir aišku labai aktualios dienoraštinių įrašų temos – jis ir ji, noriu būti amžinai kartu, ašarų rūkas, užtemdąs kelią, negaliu be tavęs gyventi ir pan. Ir t.t. Ak, ta amžina kaip pasaulis sudaužytos širdies tema (Almighty „Ledinė ašara“, jei mane girdi „Tikiuosi tai pabaiga“, atodusis „Brangusis, na, kam“ ir kt., ). Mielieji, šių eilučių autorė puikiai supranata, kaip tai yra skaudu, nes paradoksaliu būdu, ji irgi yra žmogus. Išduosiu vieną paslaptį – šioje Žemėje nėra nė vienos sveikos nesudaužytos žmogaus širdies arba kuri bent nebūtų įskilusi. Ir nieko, gyvena, vaikšto, šypsosi.

Kaip tai bebūtų ciniška, bet nieko su ta jūsų „sudaužyta širdimi“ neatsitiks, jūs gyvensite toliau – baigsite mokyklą, įstosite į universitetą, sukursite šeimą ir sėkmingai kopsite karjeros laiptais – gyvenimo scenarijus parašytas ir nieko čia daugiau/geriau nesugalvosi. Be to, reikia žinoti ir dar vieną Širdies reikalų sferos dėsnį: širdis toks organas, kuris gali dužti ne vieną, o net kelis kartus. Įsivaizduojate. Čia jums ne infarktas (ir tai riba trys kartai) ar krikštolinė jūsų servizo vaza, kainuojanti 400 Lt – padariniai lemtingi. Ir štai paprastas ir visai gražus sakinukas „į temą“: „Atsimeni, tu pažadėjai, kad visada būsim kartu, sakei, kaip laukas turi savo žolę, kaip vilkas turi savo vienatvę, kaip lietus turi savo sausrą, taip aš turiu tave.“ (do_nigun „Paklausk Chagall‘o“). Neatsimena, žinoma.

Apibendrinti sausio mėnesį Š.D. esančius dienoraštinius įrašus būtų galima ška pastebėjimu, jog persivalgyta metaforų (Tamsossviesa „Žiema“). Ir iš tiesų pagrindinis tokio pobūdžio rašinėlių trūkumas – abstraktumas, perdėta egzaltacija, nesuvaldytas jausmas, apie kuriuos byloja daugtaškiai, padrika grafinė teksto forma. Štai dar vienas tokių pavyzdžių: „Šaltos, gūdžios gatvės… Einu viena, pasiklydus minioje,… Dairaus… ieškau… aš niekada nesurasiu tavęs,.. Šnarėdami medžių lapai tyliai taria: “nebėr jau prasmės“.(Lilija „Istorija“) Ir toliau: „Gal pradėkime nuo to, kai pirmą kartą jį pamačiau iškart supratau, kad be jo negalėsiu toliau gyventi…“

Gal tikrai pradėkime tokius ir panašius kūrinius kaip lyja lietus, krenta lapai, visokius sielos išsiliejimus (!) dėti į dienoraštį, nes nemanau, jog ir patys autoriai suvokia tai kaip kūrinį. Dienoraštis puiki tam vieta, tik gal autoriai nepakankamai gerai suvokia Šiukšlių Dėžės paskirtį ir pobūdį? O jei yra pretenzijų į kūrybą – tai treniruotis galima ir dienoraštyje, rašyti, rašyti, rašyti, taip, kaip aerobikos salėje kilnoji rankas, kojas, svarmenis – prakaituokite į sveikatą. Be to, yra puiki moksleiviams, jaunimui skirta literatūrinė svetainė www.pertrauka.lt, kur jums duos gerų patarimų ir gal net pamokins, kaip rašyti.

Ir dar - jaučiate kūrinių pavadinimų ir tai, kaip save vadina jų autoriai „iškalbingumą“. Taip, kaip gyvenime mes „skaitome“ iš žmogaus veido, balso, aprangos, laikysenos, taip ir čia „ieškome“ detalių, kurios byloja pačios už save: pasirinktas vardas, ikona, sakinių konstrukcijos, skyrybos ženklai… Sprendžiame, kokia žmogaus kultūra, kaip jis reiškia emocijas, kokia galėtų būti amžiaus kategorija, matome, išsilavinęs žmogus ar nelabai, koks jo literatūrinis skonis, charakteris, temperamentas … Nors jūsų „veido“ čia ir nėra ir jūs slepiatės anapus ekrano, bet patikėkite apie save papasakojate nemažai. Ir ne apie išorinius dalykus, o apie vidinius. Tekstai, sakiniai yra kalbantys, tekstai išduoda jus, ne tekstu jūs išsiduodate, bet tekstas išduoda jus. Ką aš kalbu nėra taip svarbu, svarbiau, kaip kalbu. Visi mes kalbame apie maždaug apie tą patį, naujų temų vargiai išrasi.

Toliau. Jei apie Š. D. rastus „dienoraštinius“ aš galiu kategoriškai pasakyti, jog tai jokia prasme nepriartėja prie literatūros ir tikrai yra bevertė lektūra-šiukšlės, tai aptinku keletą kūrinių, kurie galbūt verti esė ar prozos vardo ir galbūt gali pretenduoti į literatūrą, ne visai atitinkančią mano kraujo grupę, bet tai darbai, kurie verti išskyrimo iš prozine kalba parašytų kūrinių masės.
Drįsiu wir sind die roboter tekstą „romano pra kalimo pagrindai“ pavadinti eseistiniu bandymu – autorius saviironiškai vadina save devyniolikmečiu su dideliu ego ir keturiasdešimtmečio troškimais. Ambicijų gal ir perdaug, gal ir ne devyniolikmetis, bet ranką turi smagią – moka rašyt. Skaitykit šį tekstą ir šiaip jei domina kai kurie liet. literatūros kazusai – yra neblogų nuorodų ir fatališkų pastebėjimų. Tai atrodo vienintelis tokio pobūdžio tekstas surastas sausio mėnesio Šiukšlių Dėžėje.
Coitus Interruptus „Silkių Marinatas 14“. Tekstas išraiškingas, gyvas, tai tekstas, apie kurį būtų galima pasakyti, jog jis ne jaukus naminis pudelis, o laukinis ūsūrinis šuo. Pabandykit tą tekstą sutramdyt. Labai keistas atsitiktinumas, jog šitą tekstą su kitu ne mažiau įdomiu tekstu „Neskustos morkos ir po butelio dugno storumo akiniais paslėptos akys“ (autorius Agnieszka) sieja Sibiro motyvas, į kurį žiūrima iš visiškai skirtingų pozicijų. Pastarajame: „Sibiras kaip koks keiksmažodis. Gal čia tik man ir mano supuvusiam viduj.“, pirmajame: „Lūšnoje, kurioje gimė, gyveno ir mirė visa mano (ir ne tik mano) giminė. Negandos vardas Sibiras.“ Šituos du kūrinius Sibiras vienija ne tik kaip istorinė realija su skirtingu požiūriu į ją, bet Sibiras kaip vidinės pasaulėjautos ženklas, kuriai nusakyti tiktų frazė iš „Silkių Marinatas 14“: „Pasprinkit sočia morale.“

Šitoje vietoje aš susilaikysiu nuo tolimesnių svarstymų, nes kol kas nesiruošiu vaidinti moralizuojančios bobutės vaidmens. Ir apskritai visokie ten moralumai grožinėje literatūroje – tema, verta milijono. Štai markizas de Sadas – ką, ne literatūra?

Tačiau negaliu sulaikyti šypsenos ir nepacituoti dar vieno grūdeliuko iš butelio storumo akinių, po kuriais paslėptos akys, taip, gal tai ir popsas, bet su humoru ženkleliu, lengva autoironija:

„Mes dažniausiai nieko nešnekėdavom, bet vieną sykį ji iš niekur manęs paklausė, kokia mano svajonė.
Iš pradžių nieko nesakiau, tylėjau. Pagalvojusi atšoviau:
- Norėčiau gyventi papų šaly.
Zita nė kiek nenustebo. Dar kiek patylėjom ir aš kalbėjau toliau:
- Tik įsivaizduokite, ponia Zita, gyveni sau ir vargo nematai. Aplink minkšti ir šilti įvairiausių dydžių ir spalvų kauburėliai. Šokinėji sau nuo papo ant papo visą dieną, o vakare ant vieno atsiguli, kitu – užsikloji. Geras. Rimtai noriu į papų šalį.
- Aš tai į pimpalų šalį norėčiau, - atsakė Zita ir toliau žiūrėjo į neaišku kur.“

Bet jei jūsų literatūriniam gomuriui tai vis dėl to pasirodė per aštru ir ne Zvonkai, jei jums norisi gėrio, jei jums norisi šilumos ir jaukumo, kažko gražaus ir švento, skaitykite klimbingupthewalls kūrinį „zylė“:

„Dabar dauguma linkę prasimanyti, kad tais auksiniais laikais neva vaikams rūpėjo visai kitos vertybės. Suprask, VERTYBĖS, o ne saldumynai ir žaislai. Bet grįžtelėjus atgal, sakau jums – mažylių meilė tuo metu taip pat buvo tiesiogiai susijusi su lauknešėliais. Tik gal vertinami jie buvo kitaip. Ir visgi mama mylima, nes ji skaniai gamina ir rūpinasi, tėtis – nes jis randa laiko pasakoms ir išradimams. Paprasta kaip dukartdu.“

Pažiūrėjus į blogą, atrodo, kad aprimo mūsų projektai ir niekas niekur nevyksta. Todėl nusprendžiau užpildyti pauzę ir aprašyti visokius mažus dalykėlius iš projektų gyvenimo.
Pertrauka.lt - ne mano daržas, tačiau vis tiek paminėsiu, kad ten šią savaitę svečiuojasi Arūnas Spraunius. Ši svečių tradicija - kas kuris laikas, pertrauką vis aplanko profesionalūs rašytojai ir dalinasi savo išmintimi su svetainės vartotojais - man yra labai graži ir, manau, naudinga moksleiviams, dalyvaujantiems pertraukos gyvenime. Kas nenorėtų pasisemti rašymo meno išminties iš šio dalyko specialistų?
Rašyk.lt gyvenime nieko labai naujo. Baigėsi antras terminas, skirtas Muzikinei dramai, tačiau geros dramos taip ir neatsirado scenarijų skyrelyje. Gaila. Prizą pasiliksiu sau.
Artėja Skaitykai, tačiau jau supratau, kad susitikimo data pasirinkta nelabai teisinga - tą savaitgalį kaip niekad daug visko visur vyksta. Vis tiek tikiuosi, kad pirmasis susitikimas įvyks. Ir kad jame dalyvausiu ne tik aš, o ir dar koks nors skaitytojas…
Pradėti pasiruošimai Paraštėms Garsiai. Nors dar niekas neaišku, bet tikiuosi, kad renginys bus labai įdomus, nes dirba prie jo daug kūrybingų galvų.
Bendraujame su projektu „Haiku Vilniuj“. Galbūt sugalvosime kokį nors bendrą veiksmą. Tai gražus projektas. Kažką panašaus kažkada norėjome padaryti ir mes.
Ir, žinoma, kaip visada rašom naujus projektus, dirbam kasdieninius darbus ir generuojam naujas idėjas.
Tiek to veiksmo projektuose. Artėja ruduo, grybų ir poezijos metas

Pradėdamas skaityti tekstus laukiau vientisų, galbūt silpnų literatūriškai, tačiau tvirtą koncepciją turinčių tekstų, kadangi knyga man asocijuojasi su gana klasikinio tipo romanu ar bent jau suvaldytu novelių rinkinių. Visgi, šito neišvydau. Išvydau nemažai tiesiog nepažabotų tekstų, fragmentiškų, nesujungtų, nemotyvuotų, kartais labai abstrakčių. Žinoma, perskaičiau dar ne visus, tačiau šiokį tokį vaizdą jau galima susidaryti.

Tarkim, tokie tekstai kaip Aš ir mėlyni drugeliai stiklainyje arba Kietas - puikūs pavyzdžiai to, ką vadinu nesuvaldyto vientisumo (labiau orientuota į pirmąjį tekstą) ir koncepcijos neturinčiais tekstais. Nemanau, kad pasisekimą gali turėti abstraktūs, pernelyg dideliu paauglišku patosu kimšti tekstai, ar tiesiog į vieną krūvą sumesti trumpi tekstukai vaikams (beje, be jokio moralo ar kažko elementaraus, kas reikalinga tekstams vaikams) ir pavadinti rinkiniu vaikams. Rodos, stilius būtų dar nieko (apskritai, bene visi tekstai, kuriuos skaičiau, visai neblogo stiliaus, bet..), bet vienas stilius nevaikšto, ir knygos leidžiamos tokios, kurios arba yra universaliai kokybiškos, turinčios tą mano jau dešimtkart minėtą koncepciją, ar tiesiog pilnos XXI amžiaus sintetinio mėšlo, aprengtos patraukliu rūbu. Na, bet čia nesiplėtosiu…

Štai dar du tekstai - Prarastos dienos ir Pabudimas man panašūs savo išraiška, pasakojimo spragomis. Rodos, yra tam tikros tekstui būdingos savybės, kaip pvz siužetas ar veikėjai, bandoma atskleisti portretus, vaizdinius, nuotaikas, bet čia tuo ir užbaigiama. Pasigendu vėlgi koncepcijos. Rodos, jau patys pavadinimai abiejų tekstų yra tam tikras, didelis raktas į teksto esmę, tačiau bene pavadinimai čia ir yra patys įspūdingiausi. Kitaip tariant, man šie du tekstai atrodo nesuvaldyti. Jau nebeverta minėti to fragmentiškumo, kuris man nors ir atrodo kaip kliūtis, tačiau tiek jau to, kadangi tai autoriaus pasirinkimo laisvė. Sakyčiau, Pabudimas kiek pranašesnis už Prarastas dienas, kadangi pastarasis tekstas mane suglumina tuo, jog jei nebandysi gilintis, nebandysi subjektyviai ir šališkai ieškoti teksto idėjų, vientisumo, kažkokio literatūrinio grožio, galų galę, ir tos koncepcijos, tai išvadose galėsi burbėti, kad šis tekstas - apie nieką, apvyniotas keletu originalių minčių ir tiek. Tuo tarpu Pabudime idėją, kažkokius koncepcijos pamatus,  galima užčiuopti ir be didesnio ir subjektyvesnio gilinimosi. Tik štai tas atlikimas toks gana nevykęs. Kuo? Temų ir pasakojimo kaita, pernelyg didele kaita. Pradedama apie vieną, baigiama visai kitu, ir tai nebūtų taip blogai, jei būtų tam tikros jungtys, vyriai tekste.

Štai Tūkstantis amžinybės akimirkų ir tekstas be pavadinimo, kurį pavadinau tiesiog Dienoraščiu (parašytas dienoraščio forma) man atrodo kiek stipresni už prieš tai minėtuosius. Kuo? Galbūt savo idėjos konkretinimu, stipresniu stiliumi, koncepcijos buvimu, tiesa, sąlygiškai. Apskritai, Tūkstantis amžinybės akimirkų pasirodė net labai geras darbas, kadangi pasakotojas - labai įtaigus savo konkretumu, stilius sklandus, gana proziškas. Bet skaitant toliau ėmiau jausti kažkokį skonį burnoje. Visgi, skaičiau, nes pirmas įspūdis pasirodė itin geras, bet tas skonis burnoje trukdė vis labiau ir labiau. Galų gale giliai įkvėpiau ir iškosėjau tokį plastmasės gabalą. Tiesiog…su laiku imi jausti, kad pasirinktas teksto atskleidimas per labai kategoriškos nuomonės pasakotoją - labiau jaukas, nei tikra idėja. Tai įtaigu, reikia su tuo sutikti, tačiau galų gale pamatai, kad tekstas pilnas ne kartą minėtų idėjų, kad kartais nėra motyvacijos idėjų sprendimuose, kad už tų skambių ir įspūdingų deklaracijų slypi kažkas sintetiško, kažkas netikro. Trūksta tikrumo. Tik dar kartą galiu pasidžiaugti, kad yra aiškesnis idėjos, koncepcijos vaizdas. Todėl ir vertinau bene geriausiai. Kol kas. O Dienoraštį priartinau anam tekstui todėl, kad man panašus modernizmo, kažkokių vidinių frustracijų jausmas, nuojautos, išgyvenimai. Tačiau šis tekstas silpnesnis, nes vėlgi koncepcija nugrimzta, lieka kažkas artimo sąmonės srautui, emocijų iškrova, neblogas stilius ir daugiažodžiavimo jausmas. Apibendrinant galėčiau akyti, kad šie du tekstai - pop’sas. Pilnas subtilios ar net labai akivaizdžios sintetikos.

Paskutinis tekstas, kurį skaičiau - Savęs okupacija man atrodo arčiausiai mano ieškomos koncepcijos. Bet mediumo rasti ir čia nepavyko, nes jei ne koncepcijos stygius. tai stiliaus problemos. Rodos, tai pataisoma, tačiau taisyti reiktų daug. Šitas tekstas savitas tuo, jog skaitant dalimis, epizodais, jis atrodo stiprus, neblogai motyvuotas, sklindantis iš patirties, kas man labai imponuoja, tačiau skaitant nuosekliai, dalį po dalies, ima atsirasti jau minėtas daugiažodžiavimo jausmas. Tai ne tuščiažodžiavimas, tiesiog pasakoma tiek daug, jog kartais atrodo…per daug. Ima atsirasti nuobodulys, kadangi nukrypstama į tai, kas atrodo nereikalinga eseistikai. Čia man patinka A. Camus konkretumas, kad yra klausimai, į kuriuos pirmiausia reikia atsakyti, o visi kiti, ne tokie svarbus, yra tik žaidimas. Vertinau kol kas aukščiausiu balu vien dėl to, kad yra tam tikra koncepcija, yra jau mano minėtas patirties akcentas, plastmasės atsisakymas. Vertinau aukščiausiai, nepaisant to, jog buvo nuobodžiau nei tarkim, skaitant Tūkstantis amžinybės akimirkų, kuris buvo visiškai nenuobodus, tačiau esu už kažką tikro, nors ir ne su aukščiausiu kokybės ženklu.

Tačiau vertinimai vertinimais, bet kol kas aukštų, išties  aukštų balų nedaviau niekam. O kodėl - nežinau net pats…suabejosiu kaip ir Sigrida - galbūt literatūriniai kriterijai aukšti, gal skonis ir ieškomas atitikmuo labai savotiškas. Tiesiog norisi, kad laimėtų verta to knyga. Na, liko dar du tekstai. Gal rasim ką konceptualaus ir kokybiško.

Prisipažinsiu: tai pirmoji konkurso knyga, kurią skaitau be jokių murmėjimų, nosies raukymų, skaitant neturėjau sudarinėti kompromisų su savimi („privalau perskaityti iki galo iš pagarbos autoriui ir jo tekstui“). Ne, jokių kompromisų nebuvo - tik skaitymo malonumas.

Autorius iš tiesų geba rašyti gražiai. Turinys, rodos, toks paprastas, natūralus, tačiau: atskleidžiama laikmečio dvasia, konstruojamas subtilus pagrindinio veikėjo portretas. Tas paprastumas ir pagauna, - tiesa, tai tik išorė. „Viduje“ slypi daug nepaprastų „razinų“. Tai - keli ypatingai vaizdūs epizodai, ryškūs paveikslai. Skaitytojas kartu su veikėju godžiai stebi „baltąjį šokį“ - tai tik vienas tų pagavių epizodų.

Vis dėlto turiu sviesti porą didelių akmenų į autoriaus daržą. Tokio gramatiškai netvarkingo teksto šiame konkurse dar nesu skaičius, - kažkas turės nemažai darbo taisydamas klaidas ir dėliodamas kablelius, nes autorius juos kiša visur, kur jaučia paprasčiausias intonacines pauzes. Ši netvarka gerokai nedera su meniškai kokybišku tekstu.

Tiesa, dar vienas dalykas. Skaitant pagaliau pajaučiau, kad autorius turi ką pasakyti, o ne rašo „dėl rašymo“ (čia dar išskiriu tą moteriškąjį romaną, kur autorei rūpi papasakoti istoriją). Kad ir kaip būtų gaila, dauguma tekstų parašyti taip primityviai, kad skaitant nejučia galvoji: ar mano kriterijai tokie aukšti, o gal literatūrinis skonis baisiai įmantrus, - bet nei viena, nei kita, - tiesiog dauguma autorių neturi jokios „žinios“ skaitytojui ir manosi „prisiviliosią“ jį pigiom sekso scenom ar nuolatinių išgertuvių aprašymais. Atleiskit, tai paprasčiausiai nuobodu.

Baigiu savo pasvarstymus, sveikinu „Aksominių atostogų“ autorių ir tariu jam ačiū.

Traukinys pajudėjo iš stoties ir iš nemažos (būsimų?) knygų krūvos kažkodėl išsirinkau romaną „Iškritę iš konteksto“. Iš pažiūros banaloka romano pradžia, kai pasakotojas teigia, jog ši istorija galėjo atsitikti bet kuriam pasaulio kampelyje, pradžioje skaitytojui leidžiama vaizduotis visą pasaulį, vėliau pamažu artėjama prie Lietuvos ir galiausiai veiksmas prasideda provincijoje netoli Klaipėdos, kartais persikelia į Vilnių.

Pirmieji puslapiai - detalus buities aprašymas, šeimos, gyvenančios kaime, tikrovė; moters pasaulis, pasakojama iš moters-motinos-žmonos-meilužės pozicijų. Tiesa, vėliau kartas nuo karto bus pereinama prie pasakojimo „per kitą veikėją“.

Spėjantiems, jog tai moteriškas meilės romanas, sakau: taip ir yra. Galima vertinti įvairiai, - knyga neturi didelės meninės vertės, tačiau jei skaitytojas vertina gyvenimiškas istorijas, papasakotas gana sklandžiai, patiks, juolab, kad intriga išlaikoma iki pat pabaigos (tragiškos, tiesa).

Dėl pačios istorijos. Manau, kad ne vieną tokią jums gali papasakoti teta ar močiutė, mama, - ir perskaičius neapleidžia jausmas, kad klauseisi kokios nors bobelės pasakojimo apie savo kaimynę. Turbūt tai labiau stiliaus dalykas.

Tiesa, patiko, kad autorė stengiasi gilintis į veikėjų psichologiją, bando atskleisti charakterius, - jai tai pavyksta tik iš dalies, nes veikėjai gana vienpusiški: arba geri, arba blogi.

Puiku, kad autorė sumaniai dėlioja epizodus, nepažeidžia nuoseklumo, nepainioja skaitytojo, o įtraukia jį į istorijos voratinklį.

Manau, dar šiek tiek patobulintas romanas galėtų atsidurti kokioje nors leidykloje, o išleistas turėtų savo auditoriją - moteris. Bet kaip šio konkurso nugalėtojos šios knygos nematau.