Pradėdamas skaityti tekstus laukiau vientisų, galbūt silpnų literatūriškai, tačiau tvirtą koncepciją turinčių tekstų, kadangi knyga man asocijuojasi su gana klasikinio tipo romanu ar bent jau suvaldytu novelių rinkinių. Visgi, šito neišvydau. Išvydau nemažai tiesiog nepažabotų tekstų, fragmentiškų, nesujungtų, nemotyvuotų, kartais labai abstrakčių. Žinoma, perskaičiau dar ne visus, tačiau šiokį tokį vaizdą jau galima susidaryti.
Tarkim, tokie tekstai kaip Aš ir mėlyni drugeliai stiklainyje arba Kietas - puikūs pavyzdžiai to, ką vadinu nesuvaldyto vientisumo (labiau orientuota į pirmąjį tekstą) ir koncepcijos neturinčiais tekstais. Nemanau, kad pasisekimą gali turėti abstraktūs, pernelyg dideliu paauglišku patosu kimšti tekstai, ar tiesiog į vieną krūvą sumesti trumpi tekstukai vaikams (beje, be jokio moralo ar kažko elementaraus, kas reikalinga tekstams vaikams) ir pavadinti rinkiniu vaikams. Rodos, stilius būtų dar nieko (apskritai, bene visi tekstai, kuriuos skaičiau, visai neblogo stiliaus, bet..), bet vienas stilius nevaikšto, ir knygos leidžiamos tokios, kurios arba yra universaliai kokybiškos, turinčios tą mano jau dešimtkart minėtą koncepciją, ar tiesiog pilnos XXI amžiaus sintetinio mėšlo, aprengtos patraukliu rūbu. Na, bet čia nesiplėtosiu…
Štai dar du tekstai - Prarastos dienos ir Pabudimas man panašūs savo išraiška, pasakojimo spragomis. Rodos, yra tam tikros tekstui būdingos savybės, kaip pvz siužetas ar veikėjai, bandoma atskleisti portretus, vaizdinius, nuotaikas, bet čia tuo ir užbaigiama. Pasigendu vėlgi koncepcijos. Rodos, jau patys pavadinimai abiejų tekstų yra tam tikras, didelis raktas į teksto esmę, tačiau bene pavadinimai čia ir yra patys įspūdingiausi. Kitaip tariant, man šie du tekstai atrodo nesuvaldyti. Jau nebeverta minėti to fragmentiškumo, kuris man nors ir atrodo kaip kliūtis, tačiau tiek jau to, kadangi tai autoriaus pasirinkimo laisvė. Sakyčiau, Pabudimas kiek pranašesnis už Prarastas dienas, kadangi pastarasis tekstas mane suglumina tuo, jog jei nebandysi gilintis, nebandysi subjektyviai ir šališkai ieškoti teksto idėjų, vientisumo, kažkokio literatūrinio grožio, galų galę, ir tos koncepcijos, tai išvadose galėsi burbėti, kad šis tekstas - apie nieką, apvyniotas keletu originalių minčių ir tiek. Tuo tarpu Pabudime idėją, kažkokius koncepcijos pamatus, galima užčiuopti ir be didesnio ir subjektyvesnio gilinimosi. Tik štai tas atlikimas toks gana nevykęs. Kuo? Temų ir pasakojimo kaita, pernelyg didele kaita. Pradedama apie vieną, baigiama visai kitu, ir tai nebūtų taip blogai, jei būtų tam tikros jungtys, vyriai tekste.
Štai Tūkstantis amžinybės akimirkų ir tekstas be pavadinimo, kurį pavadinau tiesiog Dienoraščiu (parašytas dienoraščio forma) man atrodo kiek stipresni už prieš tai minėtuosius. Kuo? Galbūt savo idėjos konkretinimu, stipresniu stiliumi, koncepcijos buvimu, tiesa, sąlygiškai. Apskritai, Tūkstantis amžinybės akimirkų pasirodė net labai geras darbas, kadangi pasakotojas - labai įtaigus savo konkretumu, stilius sklandus, gana proziškas. Bet skaitant toliau ėmiau jausti kažkokį skonį burnoje. Visgi, skaičiau, nes pirmas įspūdis pasirodė itin geras, bet tas skonis burnoje trukdė vis labiau ir labiau. Galų gale giliai įkvėpiau ir iškosėjau tokį plastmasės gabalą. Tiesiog…su laiku imi jausti, kad pasirinktas teksto atskleidimas per labai kategoriškos nuomonės pasakotoją - labiau jaukas, nei tikra idėja. Tai įtaigu, reikia su tuo sutikti, tačiau galų gale pamatai, kad tekstas pilnas ne kartą minėtų idėjų, kad kartais nėra motyvacijos idėjų sprendimuose, kad už tų skambių ir įspūdingų deklaracijų slypi kažkas sintetiško, kažkas netikro. Trūksta tikrumo. Tik dar kartą galiu pasidžiaugti, kad yra aiškesnis idėjos, koncepcijos vaizdas. Todėl ir vertinau bene geriausiai. Kol kas. O Dienoraštį priartinau anam tekstui todėl, kad man panašus modernizmo, kažkokių vidinių frustracijų jausmas, nuojautos, išgyvenimai. Tačiau šis tekstas silpnesnis, nes vėlgi koncepcija nugrimzta, lieka kažkas artimo sąmonės srautui, emocijų iškrova, neblogas stilius ir daugiažodžiavimo jausmas. Apibendrinant galėčiau akyti, kad šie du tekstai - pop’sas. Pilnas subtilios ar net labai akivaizdžios sintetikos.
Paskutinis tekstas, kurį skaičiau - Savęs okupacija man atrodo arčiausiai mano ieškomos koncepcijos. Bet mediumo rasti ir čia nepavyko, nes jei ne koncepcijos stygius. tai stiliaus problemos. Rodos, tai pataisoma, tačiau taisyti reiktų daug. Šitas tekstas savitas tuo, jog skaitant dalimis, epizodais, jis atrodo stiprus, neblogai motyvuotas, sklindantis iš patirties, kas man labai imponuoja, tačiau skaitant nuosekliai, dalį po dalies, ima atsirasti jau minėtas daugiažodžiavimo jausmas. Tai ne tuščiažodžiavimas, tiesiog pasakoma tiek daug, jog kartais atrodo…per daug. Ima atsirasti nuobodulys, kadangi nukrypstama į tai, kas atrodo nereikalinga eseistikai. Čia man patinka A. Camus konkretumas, kad yra klausimai, į kuriuos pirmiausia reikia atsakyti, o visi kiti, ne tokie svarbus, yra tik žaidimas. Vertinau kol kas aukščiausiu balu vien dėl to, kad yra tam tikra koncepcija, yra jau mano minėtas patirties akcentas, plastmasės atsisakymas. Vertinau aukščiausiai, nepaisant to, jog buvo nuobodžiau nei tarkim, skaitant Tūkstantis amžinybės akimirkų, kuris buvo visiškai nenuobodus, tačiau esu už kažką tikro, nors ir ne su aukščiausiu kokybės ženklu.
Tačiau vertinimai vertinimais, bet kol kas aukštų, išties aukštų balų nedaviau niekam. O kodėl - nežinau net pats…suabejosiu kaip ir Sigrida - galbūt literatūriniai kriterijai aukšti, gal skonis ir ieškomas atitikmuo labai savotiškas. Tiesiog norisi, kad laimėtų verta to knyga. Na, liko dar du tekstai. Gal rasim ką konceptualaus ir kokybiško.
